Nuo 2014 m. ūkininkausime ekologiškiau

Pernai Žemėje gyvenančių žmonių skaičius perkopė septynių milijardų ribą. Mūsų iš tiesų yra nemažai, o senoji geroji Europa yra tankiausiai apgyvendintas žemynas. Nors pagal plotą ji didesnė tik už Australiją, bet čia gyvena net vienuolika procentų žemės gyventojų, kuriems reikia maisto… Žmonių poreikiai auga, o ištekliai – atvirkščiai – senka. Todėl kyla klausimas, kaip patenkinti savo reikmes nenualinant ekosistemos? Vieni tvirtina, kad išeitis gali būti genetiškai modifikuoti organizmai (GMO), kurie padėtų išauginti daugiau derliaus, o produktų kainos būtų mažesnės, kiti  sako, kad Europai reikia atsigręžti į ekologinę žemdirbystę, kuria siekiama ūkininkauti kuo labiau tausojant aplinką.

Ateities tikslas – beveik trečdalis ūkių turi būti ekologiški

Europos Komisija siekia, kad ateityje tiesioginės išmokos būtų skiriamos atsižvelgiant į remiamų ūkių ekologiškumą. Siekiant užtikrinti, kad bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) padėtų Europos Sąjungai įgyvendinti aplinkosaugos ir klimato kaitos mažinimo tikslus, 30 proc. tiesioginės paramos priklausys nuo to, kaip paisoma ekologijos. Tai reiškia, kad visi ūkininkai privalės taikyti aplinkai palankius būdus, kurie bus nustatyti teisės aktuose. Taip pat bus tikrinama, kaip jie taikomi. Tuo siekiama, kad žemės ūkio sektorius taptų daug ekologiškesnis, o ūkininkai gautų išmokas už tai, kad tiekia viešąsias gėrybes savo šalių gyventojams. Europos Komisija 2011-ųjų rudenį pateiks teisės akto dėl žemės ūkio politikos reformos projektą. 2014 m. prasidėsianti reforma turėtų paspartinti ekologinių ūkių atsiradimą, tolygesnį lėšų skirtingų ES šalių ūkininkams paskirstymą ir didesnį konkurencingumą.

Naujai politikai įgyvendinti reikės nemažai papildomų investicijų. Jau dabar ūkininkai daro viską, kad jų produktai vartotojus pasiektų tiesiogiai, taip būtų išvengta papildomų sąnaudų perdirbėjams ar prekybos centrams. Todėl vis daugiau ūkininkų patys investuoja į techniką, kuri padeda, pavyzdžiui, spausti sultis iš jų pačių užaugintų obuolių ar perdirbti pieną, kurį davė jų ūkyje auginamos karvės. Žinoma, ūkininkų investicijos turės tiesioginės įtakos produktų kainų augimui, tačiau vis daugėja vartotojų, kurie už sveikus produktus yra pasiruošę mokėti daugiau. „TNS LT“ tyrimo duomenimis 46 proc. 15–74 m. Lietuvos gyventojų teigia perkantys ekologiškas prekes.Be to, anksčiau būdavo sunku gauti ekologiškų produktų, o dabar duris atveria naujos specializuotos parduotuvės bei vietiniai turgūs, ekologiškus produktus ėmėsi pardavinėti ir didieji prekybos centrai visoje Lietuvoje. Tikėtina, kad auganti tokių produktų pasiūla ir ūkių konkurencija mažins ir pačių produktų kainas.

Už „plastmasinį“ maistą pirkėjas moka dukart

Lietuvoje jau kurį laiką galime rasti ekologinio ūkininkavimo pavyzdžių ir kuo toliau, tuo jų daugiau. Pasak šių ūkininkų, ekologinė žemdirbystė ar gyvulininkystė Lietuvai gali duoti ne tik sveikesnį maistą. Tatulos programos direktorius ir tarybos pirmininkas Almonas Gutkauskas teigė, kad Lietuvos žemės ūkio pertvarkymas į ekologinį reikštų progresą, o pasilikimas prie chemizuoto pramoninio – kelių šeimų klestėjimą. Žemę valdytų apie tūkstantis šeimų, o likusieji liktų tik samdiniais. Tuo tarpu ūkininkaujant ekologiškai būtų kuriamos darbo vietos, didinama ūkininkų nepriklausomybė.

Pasak A.Gutkausko, prie chemizuoto ūkininkavimo pereita po Antrojo pasaulinio karo. Tada reikėjo pigiai ir greitai pamaitinti žmones ir buvo nueita mokslui lengviausiu keliu. Tik neseniai susigriebta, kad aplinka nualinta, o žmonės kenčia nuo alergijų ir turi kitų sveikatos problemų.

Pastaruoju metu kilusi ekologijos mada turi savų pliusų ir minusų. Viena vertus, žmonės atidžiau skaito etiketėse pateikiamą informaciją, ieško ekologiškų produktų. Tačiau pati sąvoka „ekologiška“ per daug supaprastinama. Manoma, kad ekologiški produktai yra tie, kurie užauginti be trąšų, vos ne natūraliomis sąlygomis. Anot A. Gutkausko, viskas yra kitaip. Ekologiškai ūkininkaujant tinkamai įtręšti dirvožemį yra būtina, nes tik tada daržovės gali būti stiprios, atsparios piktžolėms, ligoms ir kenkėjams. Sugalvoti efektyvesnius alternatyvaus dirvožemio įmaitinimo būdus yra iššūkis mokslui. Todėl ekologijos reikia mokytis, nes iš saviveiklos nieko gero neišeis.

Tačiau daugumos mūsų pasirinkimą lemia kaina, o ekologiški produktai dažniausiai kainuoja brangiau. Vienintelė išeitis – parama ūkininkams, kad šie savo produktus galėtų pardavinėti pigiau. „Miestietis sako: „Oho, kokios išmokos skiriamos kaimui“. „O aš atsakau, kad šie pinigai skiriami ne kaimui, o vartotojui, nes parama leidžia gerokai sumažinti produktų kainą“, – teigia A. Gutkauskas. Pasak jo, žmogus, pirkdamas „plastmasinį“ maistą, mano, kad daug neišleidžia, bet sumokėjęs mažiau už nesveiką maistą, kitą dalį jis moka už vaistus ir gydymą, kai tenka gerinti sveikatą. Jis nesupranta, kodėl ekologiško maisto neperka galintys sau tai leisti. Anot jo, tada ratas pajudėtų – atsirastų paklausa, augtų pasiūla, mažėtų kainos.

Galbūt lietuviai kol kas retai praktikuoja ekologinę žemdirbystę, tačiau situaciją bandoma keisti organizuojant įvairias muges, kuriose gamintojai tiesiogiai bendrauja ir susipažįsta su būsimaisiais pirkėjais.

Ar žinote, kad…

2003 m. Lietuvoje buvo sertifikuota 23 244 ha, t.y. beveik 700 ūkių. 2010 m. ekologinių ūkių buvo jau beveik 2700, o jų pasėlių plotas siekė 150 000 ha. Beveik pusėje visų pasėlių ploto buvo auginami varpiniai javai, daugiametės žolės užėmė 21 proc. pasėlių, o 12,6 proc. sudarė ankštiniai javai. Mažiausiai vietos buvo skiriama daržovėms ir sodams auginti – tik kiek daugiau nei 1 proc. visų ekologiškų pasėlių.