I.Gasperavičiūtė. Nuvalyti, perkabinti ar nukabinti?

Kam tarnauja lentelės?

Dirbant mokytoja taikėsi ir tokių atvejų, kad kai liepi mokiniui surinkti šiukšles, tas paaiškina, kad ne jis prišiukšlino, tegu renka tas, kas mėtė. Vaikai natūraliai vadovaujasi aiškia logika. Pagal panašią logiką – tegul aptepliotas lenteles nukabina tie, kas tepliojo. Nepraėjus mėnesiui nuo lietuviškų kaimų pavadinimų ir lietuvių paminklų išniekinimo, rugsėjo 14 d. nukabinėjamos tos aptepliotos lentelės. Nors mąstant analogiškai ir logiškai kaip mokiniai, turėtų būti: Kas tepliojo, tas tegu ir nukabina…

Tačiau faktui įvykus reikėtų susimąstyti, kas toliau. Pažaidė lenkų valdžia mūsų korta Lietuvoje. Gal ir pakaks. Ar smagu buvo? Man ne. Juolab kad tuo metu, kai mums leido kabinėti su lietuviškais pavadinimais lenteles, uždarė visas mokyklas su lietuvių kalba Seinų valsčiuje.

Atidžiau peržvelgiau Lenkijos lietuvių interneto portalą www.punskas.pl – daug straipsnių, daug aktualios informacijos tiek iš Lenkijos, tiek iš Lietuvos, komentarų ir komentatorių kukloka – vienas kitas po vienu kitu straipsniu. Pasirodo, daugiau intriguojanti ir įdomi tema – dvikalbės lentelės. Taigi kabinti ar nukabinti? Internete daugiausia reiškiasi dvikalbių lentučių gynėjai. „Nekelkime baltos vėliavos“, „Šiandien atsisakome lentučių, rytoj atsisakysime mokyklų“ – tai vyraujanti nuomonė. Įdomu tik tai, ar šitie komentuotojai prieš 2005 metus rašė memorandumus Lenkijos valstybei, kad jiems būtinos dvikalbės lentelės jų tapatybei išsaugoti, ar kartu su Ramoniškių, Aradnykų, Krasnagrūdos ir kitais tėvais protestavo prieš mokyklų uždarymą? O gal tik demagogija užsiima arba kitų interesus tvarko mūsų rankomis?

Tikrai paradoksalu, kad Varšuvos ar Balstogės valdžia labai suinteresuota, jog Punsko valsčiuje kabotų dvikalbės lentelės su vietovių pavadinimais. Jeigu prieš keletą metų gerbiamas europarlamentaras ponas Voiciechovskis (Wojciechowski) teigė, kad pats savo rankomis galėtų užteplioti dvikalbes – lenkų ir vokiečių – lenteles, kyla klausimas, ar iš tikrųjų lenkų valdžia taip pasikeitė, tapo itin tolerantiška ir (ar) pamilo lietuvius? Jeigu nemokėčiau skaityti, namuose neturėčiau televizijos, būčiau kurčia ir akla, iš tikrųjų gal taip ir pamanyčiau.

Tačiau įdomu, ką įsivaizdavo tie Lenkijos politikos strategai, leidę Punsko valsčiuje pakabinti dvikalbes vietovių lenteles, tuo pat metu viešojoje erdvėje pradėdami karą prieš Lietuvą? Deja, Lenkijos lietuviai tapo artimiausiu neapykantos objektu. Puikiai žinome nuo seno Seinuose vyraujančią atmosferą, susijusią su lietuviais. Juk visai neseniai visą dešimtmetį ieškojome vietos Antano Baranausko paminklui, Seinų „Žiburiui“ žemės sklypą pardavė vietinis lietuvis, visi kiti: pradedant miesto valdžia, baigiant klebonu ir privačiais žmonėmis lenkais, Seinuose lietuviškai mokyklai vietos nesurado. Berznyke esantis „Panerių“ paminklas savo kiršintojo darbą irgi dirba. Įsijungus visai Lenkijos žiniasklaidai ir žymiausiems Lenkijos politikams į akciją prieš Lietuvą, nenuostabu, kad sulaukėme rezultatų. Per keletą metų į smegenis brukama informacija apie neva skriaudžiamus lenkus Pietryčių Lietuvoje paprastų žmonių sąmonėje juk jau įsitvirtino, ir kol kas nematyti jokio noro tą situaciją keisti. Taigi galime būti dėkingi Apvaizdai, kad išsakyti neapykantą lietuvių atžvilgiu pasirinkta formą užteplioti jiems brangius kultūros paminklus ir gimtąja kalba užrašytus vietovių pavadinimus, o ne tokia, kuria pasinaudojo Norvegijos Breivikas.

Atidžiai stebiu Palenkės vaivadijoje vykstančius išpuolius prieš tautines mažumas. Prieš beveik mėnesį Balstogėje įvykusiame susitikime su vaivada ir Policijos komendantu visų tautinių mažumų: baltarusių, ukrainiečių, totorių, rusų, žydų, lietuvių, atstovai pasisakė jaučią pavojų. Ganėtinai išraiškinga! Taigi kas gali garantuoti, kad kitas neapykantos proveržis tikrai bus nukreiptas prieš lentutes ir akmenis, o ne prieš žmones? Juk pastaruoju metu Suvalkų parduotuvėse ir pirkėjai, ir kasininkės pasisako: „Kam čia tų lietuvių reikia? Tegu dingsta iš čia, nes jie mūsų lenkus Vilnijoje skriaudžia“. Net ir Punsko mokykloje paaugliai savo draugams lietuviams pradėjo aiškinti: „Varykit į Lietuvą, čia ne jūsų vieta“.

Kol kas tokios pasekmės paprastiems Suvalkų krašto gyventojams. Vis tiek tikiuosi, kad atsikvošės tie politikai ir žiniasklaida, kurie sukūrė dabartinę mūsų realybę. Ir prašom mūsų neraginti nepasiduoti ar nekelti baltų vėliavėlių, nes mes be lentelių su lietuviškais pavadinimais išgyvenome šimtmečius, tai, ko gero, ir dabar išgyvensime. Taigi galime ir palaukti, vis dėlto turime vilties, kad kada nors tapsime lygiaverčiais, normaliais piliečiais, ne kažkieno užsienio politikos užgaidų įkaitais. Kai nebebus provokuojančių „Panerių“ paminklų, brošiūrų, skatinančių neapykantą, bei kiekvieną dieną Lietuvai ir lietuviams priešiškų straipsnių spaudoje, pasisakymų radijo ir televizijos laidose, politikų pasisakymų, tol mes kantriai pabūsime įkaitais, bet be vaidybos ir apsimetinėjimo, kad už saldainį perkamas mūsų palankumas. Beje, Lenkijos lietuviai nebe vaikai ir sugeba skirti, kas jiems yra naudinga, o kur jiems pakišamas saldumynas kaip masalas. Todėl palauksime, kol mūsų valstybė imsis atsakomybės išlaikyti lietuviškas mokyklas, išleis vadovėlius bent lietuvių kalbai, išspręs TV laidų absurdišką situaciją ir susirūpins (bet nuoširdžiai) savo tautiečių „tolerancija“ tautinėms mažumoms.

Jeigu vyks konsultacijos kaimuose dėl dvikalbių lentelių, raginu visus gerai apmąstyti, kad eilinį kartą neišeitų taip, jog gausime tik saldainiuką, o liksime alkani. Ar tuo būdu ką pasieksime? Gal ir ne, bet bent parodysime, kad nesame taip lengvai apgaunami.

Spausdinti