Minsko klubo „Kapitan Morgan“ narai kartu su Polocko archeologais praeitą šeštadienį, rugpjūčio 13 d. iš Drisos upės (dešiniojo Dauguvos intako tekančio Gudijos šiaurėje, Vitebsko srities, Rasonų rajone) dugno iškėlė senovinį stabą, kurį pirminiais duomenimis galima būtų sieti su XII a. Medinis antropomorfinio pavidalo stabas buvo rastas Drisos upės atkarpoje tarp Krasnopoljės (Slobodos) ir Amosenkų kaimų.
Archeologai šį atradimą laiko pasaulinio masto įvykiu. Skulptūra iškelta iš 3-4 metrų gylio upės vagos buvo įdėta į specialią dėžę ir nugabenta į Minską išsamiam tyrimui. Maždaug 200 kg sveriantis stabas yra išdrožtas iš iš stambios ąžuolo šakos. Skulptūros aukštis siekia apie 1,20 m, plotis – 1,03 m, liemens diametras plačiausioje vietoje – 70 cm, siauriausioje – 60 cm. Skulptūros ekspertizę atliks Baltarusijos mokslų akademijos Istorijos institutas. Ekspertizės rezultatai turėtų paaiškėti maždaug po mėnesio.
Žiūrėkite Viačeslavo Romanovičiaus filmuotą medžiagą:
httpv://www.youtube.com/watch?v=kn1XDM007r8&feature=player_embedded
Naujienų portale tut.by Ana Grigorian aprašo įdomias šio nepakartojamo radinio atradimo aplinkybes.
„1991 metais dviems povandeninės žūklės mėgėjams iš Polocko pasinėrus Drisos upėje, vienas iš jų sugriebė už medinės atramos, norėdamas atsilaikytų srovės nešimui. Pažvelgęs, už ko laikosi, nustebintas nardytojas įsiminė tą vietą, bet didesnės reikšmės pamatytai figūrai su žmogaus veidu nesuteikė…
Praėjus 20 metų pažįstamam archeologui jis prasitarė apie medinę statulą upės dugne. Specialistai pasinėrė nurodytoje vietoje ir savo nuostabai aptiko radinį būtent ten, kur prieš 20 metų jį regėjo nardytojas.
– Apie stabą sužinojome tik tuomet, kai šių povandeninės žūklės mėgėjų pažįstamų rate atsirado žmogus, besidomintis archeologija, Anatolijus Belčikovas. Esame su juo pažįstami, tad vos tik išgirdęs apie skulptūrą ir išsiklausinėjęs iš nardytojų smulkmenas, jis pranešė apie tai man, – pasakoja Polocko valstybinio universiteto istorijos katedros vedėjas Denisas Dukas. – Nuvažiavome į tą vietą, panardėme ir supratome, kad daiktas išties vertingas, žymiai pranokstantis mūsų lūkesčius…“
– Tai pasaulinio masto artefaktas, – sakė susižavėjęs D.Dukas – Aplinkybės per stebuklą susiklostė taip, kad jis išliko ir mums pavyko jį rasti.
D.Duko nuomone, ši skulptūra galėjo atsidurti upėje po to, kai šiuose kraštuose įvedant krikščionybę buvo naikinami senosios religijos simboliai.
– Greičiausiai stabas buvo padegtas, bet ugnis tik nestipriai pažeidė jo apatinę dalį, o paskui jis buvo įmestas į upę. O upė puikiai išsaugo medį, ypač ąžuolą, – aiškino specialistas – Svarbu, kad figūra liko stovėti vertikalioje padėtyje, nes jeigu būtų nugriuvusi, liktų gulėti dugne, apnešta smėliu…
Vertikaliai stovėjusį stabą iš viršaus buvo prispaudę keli rąstai galbūt dėl to upės tėkmė jo neišjudino, nepargriovė ant šono ir neužnešė sąnašomis ir dumblu. Stabo radimo vietoje Drisos upė teka miškingomis apylinkęmis. Netoliese nuo šios vietos yra grupė pilkapių, seniausi jų datuojami VI amžiumi. Kol kas neturima žinių apie radimviietės aplinkoje galimai buvusią šventvietę.
Beje, tai jau ne pirmas tokios rūšies radinys Baltarusijoje. 1963 m. netoli Šklovo miesto buvo atrastas X a. datuojamas senovinės dievybės atvaizdas vėliau pavadintas Šklovo stabu (Šklovskij idol). Ši skulptūra buvo išvežta į Minską ir šiuo metu eksponuojama Nacionaliniame istorijos muziejuje. Kitas panašus X a. akmeninis stabas buvo raastas 1937 m. Slonime ir dabar saugomas Slonimo rajoniniame Josifo Stabrovskio vardo kraštotyros muziejuje.
Parengta pagal belta.by, tut.by, belklad.by, etnosfera.blogspot.com ir kitus šaltinius. Vaizdo įrašas Viačeslavo Romanovičiaus.
Kadais mylėtos Dievybės, nenoriai dalimis grįžtančios jau žydreliginėn kryžiais išsmaigstyton šiapusybėn, jau primena atsargiai grįžtančias – taryt, kaip iš Gimtų namų kadais išvytos, atsargiai pasibelsti pargrįžtančios, senais parėdais, pavargę ir įžeistos, prapuolusiomis, aklybei įbestomis akimis – šiapusybėn, prašant prielobsčio.
Tai – mūsų. Tai – norom nenorom, neapgaunant savęs, skaudžiai tenka pripažinti. Tai – skaudu…
Bet labai jau taikūs tie mūsų “stabai”, o tik aš nesuprantu kodėl jie pavadinti stabais. Juk senovėje lietuviai nebuvo stabmeldžiai kiek žinoma iš istorijos, apie jokią stabmeldystę nekalba joks istorikas kalbėjęs ir rašęs šia tema, kad ir iš priešų pusės : pavyzdžiui kad ir Adomas iš Bremeno Livonijos kronikininkas, nemažai rašęs apie lietuvių papročius, arba lenkų metraštininkas Dlugošas šiaip nemėgstąs lietuvių šia tema nieko blogo apie lietuvius neparašė, kaip ir vėlesni istorikai tokie kaip Erazmas Stella, ar Simonas Grūnau . Apie tai nieko nekalba seniausios lenkų kronikos, ar kryžiuočių Ordino senasis archyvas, kryžiuočiai tokio dalyko nebūtų praleidę negirdomis, jei lietuviai būtų turėję išskirtinius stabus kuriems jie būtų meldęsis, matyt mūsų tikėjimas nedaug kuo skyrėsi nuo bendro Europos tikėjimo kad tiek nedaug duomenų yra išlikę apie mūsų tikėjimą.