Užsienio reikalų ministro A. Ažubalio kalba diskusijoje „Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių sutarties reikšmė 1991 metais ir šiandien“.
Gerbiamieji konferencijos pirmininkai, Ekscelencijos ambasadoriai ir užsienio valstybių diplomatinių misijų delegacijų nariai,Gerbiamasis pirmas atkurtosios Lietuvos valstybės vadove Vytautai Landsbergi,
Progines diskusijas apie reikšmingus Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių įvykius mėgstama pradėti ir užbaigti esminiu klausimu: kodėl šiandien dviejų kaimyninių šalių santykiai nėra tokie, kokie turėtų būti ir kokių norėtume? Ko šiems santykiams trūksta ir kaip juos pagerinti?
Stebuklingų ir dar neatrastų dvišalės partnerystės formulių paieškas galime palikti alchemikams ir utopistams. Nes, mano įsitikinimu, vienintelis tinkamas ir realus visraktis į Lietuvos ir Rusijos santykių sėkmę jau yra gerai žinomas. Suprojektuotas ir nukaldintas jis buvo lygiai prieš dvidešimt metų. Tikslūs jo kontūrai įamžinti 1991 metų liepos 29 dieną tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sudarytoje sutartyje „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“.
Puikiai pamenu tą istorinę akimirką, kada Lietuvos aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir Rusijos Prezidentas B. Jelcinas savo parašais ant šio dokumento atrakino visiškai naują santykių perspektyvą tarp dviejų laisvės ir teisingumo išsiilgusių tautų. Tiek Lietuvai, tiek Rusijai susitarimas tapo svarbiu demokratinio valstybingumo, tarptautinio pripažinimo ir darnaus sugyvenimo pažadu. Pažadu, kuris šiandien tebegalioja ir įpareigoja abi šalis lygiai taip pat, kaip ir prieš dvidešimt metų.
Istoriniu požiūriu sutartis „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ įkūnija Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekį bei Rusijos pasiryžimą kurti kokybiškai naują, demokratinę ateitį. Teisiniu požiūriu ji reiškia, kad šalys viena kitą pripažįsta kaip tarptautinės teisės subjektus, turinčius neatimamą teisę į valstybinę nepriklausomybę ir suverenitetą. Politiniu atžvilgiu šia sutartimi įsipareigota atsakingai įvertinti skausmingą praeitį, pašalinti 1940-ųjų metų Lietuvos aneksijos pasekmes, o tolesnius tarpvalstybinius santykius plėtoti remiantis draugystės, geros kaimynystės, lygiateisiškumo ir abipusės naudos principais.
Visiems Lietuvos ir Rusijos atstovams, prisidėjusiems prie sutarties „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ rengimo ir pasirašymo, reiškiu nuoširdžią pagarbą ir dėkingumą. Be šių žmonių nepaprasto istorinio įžvalgumo, ryžto ir drąsos, sudėtingos dvišalės derybos nebūtų pasibaigę sėkmingai.
Susitarimas buvo ruošiamas nepaprasto istorinio virsmo laikotarpiu. 1990-ųjų kovo 11-ąją atgimusios Lietuvos ir bundančios Rusijos dialogas turėjo įveikti pavojingas griūvančios sovietinės imperijos užkardas ir visokeriopą pasipriešinimą, įskaitant grasinimus ir netgi žiaurų smurtą.
Lietuva neužmiršo ir niekada neužmirš kraupios 1991 m. sausio 13 d. tragedijos, kada gindami tautos dvasią, prieš sovietinius tankus žmonės stojo savo kūnais. Laisvės ir aktyvaus dialogo su Rusijos demokratijos šaukliais kainą amžinai primins ir šiurpi Medininkų tragedija. Ji įvyko liepos 31-ąją – dar nespėjus išdžiūti rašalui ant ką tik pasirašytos Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties.
Per visą neramumų laikmetį mūsų šaliai labiau už viską reikėjo tikrų draugų. Vienas iš jų neabejotinai buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Nikolajevičius Jelcinas. Jis pasmerkė minėtuosius išpuolius prieš Lietuvos žmones, taipogi dalyvavo Lietuvos ir Rusijos sutarties „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ rengime ir pats šią sutartį pasirašė. Jis nuosekliai rėmė Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo ir darnaus valstybių sugyvenimo siekius, todėl po mirties jam pelnytai suteiktas aukštas Lietuvos valstybės apdovanojimas – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius.
Mieli kolegos, Lietuvos ir Rusijos sutartyje numatytų įsipareigojimų laikymasis jau prieš dvidešimt metų turėjo tapti sėkmingų dvišalių santykių grindiniu. Tačiau reikia pripažinti, kad dažnu atveju jis nebuvęs visiškai lygus, o siekiant visaverčio tarpvalstybinio dialogo, nuo pat pradžių susidurta su rimtais išbandymais.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sutartį „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ ratifikavo rugpjūčio 19 d. – kaip tik tą pačią dieną, kada griūvančios sovietinės imperijos radikalios jėgos Maskvoje bandė įvykdyti valstybės perversmą. Po nepavykusio rugpjūčio pučo Lietuvos pagrindinis siekis pradėtose derybose su SSRS buvo okupacinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos. Belovežo susitarimais 1991 m. gruodžio 8-ąją buvo konstatuota nauja strateginė realybė – dvipolės tarptautinės politinės sąrangos griūtis. Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti; nutrūko ir Lietuvos derybos su griūvančia imperine galybe. Jas pratęsėme su SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusijos Federacija, su kuria mus jau pusmetį siejo šiandien minima „tarpvalstybinių santykių pagrindų“ sutartis. Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba ją ratifikavo 1992 m. sausio 17 d.
Visgi sutarties ratifikavimo fakto geriems tarpvalstybiniams santykiams neužtenka. Atrodytų, nauja – posovietinė – tarptautinės politikos epocha ir pasikeitusios politinės aplinkybės nepaliko jokių kliūčių susitarimo įgyvendinimui. Tačiau šiandien sakyti, kad glaudaus Lietuvos ir Rusijos demokratijų bendradarbiavimo pranašystė išsipildė, būtų per drąsu.
Pastaruoju metu mūsų kaimyninėje šalyje pasigirsta konjunktūrinių politinių pareiškimų, kuriais keliamos abejonės dėl esminių Lietuvos ir Rusijos santykius reguliuojančios sutarties nuostatų. Tokie bandymai „užmiršti“ ir sumenkinti istorinės reikšmės šalių susitarimą, tikrai nepadeda išskleisti ir realizuoti visą mūsų bendradarbiavimo potencialą.
Tikime, kad Rusija ras savyje jėgų prisiimti ne tik buvusios SSRS teises ir privilegijas, bet ir pareigas, iš kurių bene svarbiausia – sovietinių karinių nusikaltimų teisinis įvertinimas ir nusikaltimus vykdžiusių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Tik tokiu būdu Rusija gali pradėti kurti tikrą pasitikėjimą su kaimynėmis ir kitomis partnerėmis bei padėti pagrindą esminiams pokyčiams regione ir visoje Europoje. Šiandienos Rusija ir jos lyderiai neturėtų savo autoritetu ir pareiškimais dangstyti golovatovų ir lugovojų.
Mes niekaip negalime sutikti su šiandieniniais Rusijos oficialių pareigūnų pareiškimais, kuriais siekiama paneigti Lietuvos okupaciją. Kaip aiškiai įtvirtinta Lietuvos ir Rusijos sutartyje „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“, 1940 m. Lietuva buvo aneksuota, o visas žalingas suvereniteto pažeidimo pasekmes privalu pašalinti. Lygiai taip pat sunku suprasti, kodėl Rusijos atstovai iki šiol nepalaiko Lietuvos siekių tinkamai išspręsti nacionalinės reikšmės sausio 13-osios ir Medininkų bylas. Šalių savitarpio pasitikėjimo neskatina ir nuolatinė ekonominių santykių strateginėse ūkio šakose politizavimo grėsmė. Galiausiai šiandien pasigendame ir dvišalių santykių sutartyje numatyto veiksmų vieningoje ekologinio saugumo sistemoje koordinavimo. Rusijos atstovai iki šiol neatsižvelgia į teisėtus Lietuvos lūkesčius, susijusius su atominės energetikos projekto Kaliningrado srityje saugumo garantijomis.
Visos šios aplinkybės leidžia teigti, jog šiandieniniai Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybiniai santykiai galėtų ir turėtų tapti geresni, nei yra dabar. O kad tai įvyktų, reikia labai nedaug. Leiskite pabrėžti: pagrindinis ir visiškai pakankamas teisinis ir politinis sėkmingų Lietuvos ir Rusijos santykių visraktis yra lygiai prieš dvidešimt metų pasirašytos vos kelių lapų sutarties „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ nuoširdus įgyvendinimas.
Sutarties nuostatos įkūnija esmines Lietuvos ir Rusijos visaverčiam susitaikymui ir dinamiškai partnerystei reikalingas (ir pakankamas) sąlygas. Šis susitarimas buvo ir išlieka esminė mūsų – Lietuvos ir Rusijos – santykius grindžianti politinė ir teisinė atrama.
Todėl, pasinaudodamas dvidešimtųjų sutarties pasirašymo metinių proga, dar kartą kviečiu visus Rusijos vadovus plėtojant dvišalius santykius nuosekliai vadovautis šiuo abi valstybes įpareigojančiu dokumentu. Prisiminkime, kam, kaip ir kokiu tikslu jis gimė. Nepamirškime jo kainos ir puoselėkime jo vertę.
