P.Brūveris. Pirmiausia esam baltai

Perspausdinam Pėtero Brūverio straipsnį iš dienraščio „Latvijas jaunatne” (1992.II.15). Tame laikrašty P.Brūveris rengia „panbaltistinius” kultūros, literatūros puslapius, nėmaž nedarydamas skirtumo, kad čia mūsų, latvių, o ten jų, kaimynų ar brolių lietuvių. Pakeitėm tik straipsnio pavadinimą, buvo „Vasario 16-oji – Lietuvos Respublikos paskelbimo diena”. Verta ir mum būtų atsiliept į paskutinį Autoriaus postskriptumo žodį.

1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbta Lietuvos Respublika. Lietuviams atkuriant savo valstybingumą, tautiniai jų siekiai buvo išreikšti aiškiau ir ryžtingiau nei latvių.

Kolaik latviai ligi 1917-ųjų metų dar svarstė Latvijos autonomijos kūrimo galimybes, lietuviai visiškos nepriklausomybės idėją suvokė nedviprasmiškai. Dabar, kai lietuvių ir latvių suartėjimo ir baltiškojo bendrumo idėjos tiek politikoje, tiek kultūroje teužima nedovanotinai kuklią vietą, būtų pravartu prisiminti tokius vyrus kaip Jonas Šliūpas, puoselėjęs mintį sukurti bendrą Latvijos ir Lietuvos valstybę. 1915 metų spalio 4-ąją Berne lietuviai buvo sušaukę konferenciją, kurioje aptarta Latvijos ir Lietuvos federacijos kūrimo galimybė. Šitoji brolių tautų susivienijimo mintis buvo artima ir Rainiui. Keturios dienos prieš šią konferenciją laiške Fėliksui Cielėnui jis rašo:

„Jei mes norim – arba tiksliau: jei aš noriu (nes ligi šiol tebesu dar vienišas) jungtis su lietuviais bendron darbuotėn tautinei autonomijai įgyti, – aš noriu šito kaip socialdemokratas, stovintis ant demokratijos, t.y. tautos pagrindo… (…) T. ir Jūs nenorit dar, kad latv. Susimaišytų su tamsiais lietuviais ir išeitų bendra raštingumo norma 52% skaitančių, aš irgi ne. Bet abidvi tautos yra tačiau vieno kraujo, ir vargšas bei mulkis brolis yra vis tiek brolis. Ir suvienyta latv.–lietuvių tauta bus vis dėlto nepalyginti stipresnė nei mes vieni patys. Ar už neapsišvietimą Jūs norit atstumt ir latgalius, kurių yra ½ mln.? Jei skaičiuosim tik prasimokslinusius, kiek tada bus? Keletas 1000. Mes lietuvius apšviesim. Aš trokštu užtat didžių politikų, sveikos tautos, ne saujelės inteligentų, kurių veikla išgaruoja kalbomis. Turiu pagirti Jūsų mieląją ponią (Mają Cielėną. – P.B.): jos instinktas apie lietuvius yra geriau nusprendęs nei Jūsų protas, kurį aš didžiai vertinu” (Rainis. Kopoti raksti, t. 23, Ryga, 1986, p.63-64).

Kaip tad yra dabar su tuo „tamsumu” ir „apsišvietimu”? Ar nebūsim jau susikeitę vietom? Šiaip ar taip, bet svetimųjų jėgomis ir mūsų pačių sprendimais tvora tarp mūsų vėl pastatyta. Griaunant tvorą, pertvarkant, darant Latvijos ir Lietuvos sieną kiaurai peršviečiamą, tegu ir ne iškart ją ištirpdant, – savo indėlį turėtų įnešti dar nesubiręs tautos Sąjūdis ir LTF. Ypač turint omeny, jog LTF pirmininkas atėjęs iš Lietuvos. Tuo tarpu Romualdas Ražukas, deja, nėra itin pabrėžęs būtinybės lietuviams ir latviams iš abiejų pusių integruoti visas savo gyvenimo sritis. Matyt, bijodamas būti netinkamai suprastas. Reikia sujungti visus baltus vienijančian Sąjūdin. Atskirų iniciatyvų čia yra, bet reikia didesnio masiškumo, kad, iškilus reikalui, galima būtų stipriai paspausti mūsų gan separatistiškus parlamentus ir vyriausybes, rengti bendras programas ir t.t. Nes pirmiausia esam baltai, o tik paskui latgaliai, žemaičiai, prūsai, lietuviai ar latviai. Man labai sunku save įtikinti, jog lietuviai Latvijoj ar latviai Lietuvoj yra kaži kokia tautinė bendrija ar mažuma. Visi esam viename savo pačių – baltų – areale. (Beje, 1915-aisiais metais Rygoje yra gyvenę apie 50 000 lietuvių. – A.Merkelis. Juozas Tumas-Vaižgantas, V., 1989, p.216.)

Čia tiktų paminėti, jog vienas iš trijų pirmųjų žuvusių latvių šaulių 1915 metų spaly buvo lietuvis nuo Papilės Jonas Gavėnas. Jisai buvo Daugavgryvos bataliono savanoris.
Latvių ir lietuvių vienybės ryšių skeptikai mėgsta atsakyti, argumentu pasitelkdami lietuvių katalikybę ir latvių protestantizmą. (Suprantama, per gyvenimo skyrium metus mes esame įgiję ir skirtingo patyrimo, bet tatai derėtų vertint ne kaip kliūtį vieniems kitus suprasti, o kaip papildomą turtą.) Dėl šio minėto atsakymo: šitaip postringaudami, mes užmirštam ir Latgalę, ir liuteronišką Prūsiją bei Mažąją Lietuvą. Nors Prūsų Lietuvos žemė ir yra nukariauta, iš mūsų sąmonės jos negalima ištrinti, nes tada jau tektų ištrinti ir lietuvių raštijos pradžią, ir daugelio kitų lietuvių kultūros reiškinių ištakas. Galbūt dalies latvių priartėjimas prie Didžiosios Lietuvos ir galėtų būti – lankstu pro Kuršių marias, per vokiškąjį Mažosios Lietuvos antsluoksnį. Tiesa, Prūsų Lietuvos pavadinimas latviams yra svetimas ir nesuvokiamas. (Prisimenu vieną LTF trečiojo kongreso kalbėtoją. Baigdamas kalbą, jis patetiškai sušuko: „Abrenę – Latvijai, Kenigsbergą – Vokietijai!”)
Pastaraisiais metais, išgyvendami bendrą likimą, išgyvendami Vilniaus ir Rygos tragiškuosius įvykius, širdim mes jaučiamės artimi. Bet, jei pažiūrėsim į kultūros ryšius, – šie yra pasidarę, deja, menkoki. Latvių literatūros vertėjas Arvydas Valionis lietuviškajame „Literatūra un māksla” konstatuoja:

„Negaliu nutylėti skaudaus fakto: 1991-ieji metai – pirmieji, kai Lietuva atskirta nuo Latvijos ir Estijos literatūrinio bei kultūrinio gyvenimo (to nebuvo net sovietinės valdžios metais) (pabraukta P.B. – Vert.). Lietuvoje negalėjome užsiprenumeruoti nei latvių, nei estų pagrindinių laikraščių ir žurnalų. Net M.Mažvydo bibliotekos lentynos tuščios. Panaši situacija ir šįmet. (…) Jokios iniciatyvos, jokios politinės nuovokos. Kur mes einame? Kada Vilniuje (Kaune, Klaipėdoje…) atsiras bent vienas spaudos kioskas, kur bus prekiaujama Baltijos ir kaimyninių šalių spauda?” („Literatūra ir menas”, 1992.I.11. – Vert.).

Tokią pat skaudžią padėtį galime konstatuoti ir Latvijoj. Per šventes vieni kitų pasikviesti gal ir neužmiršim, bet kiek lietuvių rašytojų, mokslininkų ar kompozitorių, kiek Lietuvos istorijos faktų išvardytų baigę latvių vidurines ir aukštąsias mokyklas?

Vis dėlto gal mažiau aimanuokim, o daugiau darykim, ir mūsų darbas gal bus patrauklus, nors neįprastas. Jei iniciatyvos nerodo Švietimo ministerija, patys mokyklose, kur tat įmanoma, plėsim lietuvių istorijos ir literatūros mokymą. Jau nuo pirmųjų klasių mokysim lietuvių istorijos ir literatūros (o Lietuvoje – latvių) kaip bendros baltų istorijos ir literatūros sudėtinės dalies, o ne kaip kaži ko tolimo, už sienos tesamo. Tiesim tvirtus ir nuolatinius ryšius tarp mokyklų, ypač pasienio rajonų. Rengsim ekskursijas, draugystės vakarus. Norisi prašyt Latvijos televizijos ir radijo kultūros laidų redakcijų savo laidose daugiau dėmesio skirti latvių ir lietuvių kultūrų ryšiams. Šitoks bendrumo suvokimas ypač svarbus dabartinėj situacijoj, kai latvių tautos kultūros raidai reikalingų knygų leidyba artimiausiu laiku gali itin smarkiai sumažėti. Ir Lietuvoj knygų leidybos padėtis nėra pasigėrėtina. Remsim vieni kitus – gal tada nei mūsų pačių, nei pasaulio tamsybės mūsų neapveiks.

Per amžius latviui kiekvienam te bus
Lietuva.
Širdy lietuvio kiekvienoj te bus
Latvija.

Pėteras Brūveris

P.S. Norėtumėm sužinoti, ką mano skaitytojai apie lietuvių ir latvių bendradarbiavimo galimybes bei perspektyvas. Rašykit!

Vertė Vladas Braziūnas