V.Maksvytytė. Vakare po lietaus apie Lietuvą

Virginija Maksvytytė, www.tautosjaunimas.lt

„Pagalvojau, kad žmogus gali būti kitų žmonių, jų gyvenimo akimirkų priešininku, bet negali būti priešiškas šaliai: jonvabaliams, žodžiams, sodams, upėms ar vakarų vėjams“ – Jorge Lius Borges

Toks mėlynas… su vos keletu matomų plunksninių debesų virš galvos. Net nepatikėtum, kad dangus per gerą pusvalandį sugeba tapti pilkšvu, rūsčiu. Virš liaunų berželių praūžia viesulas. Lenkia šakeles žemėn, o šios, lyg iš baimės baramos Tėvo, tik kukliai paklūsta.  Nebėra aplink paukščių: nebekalena gandras kviečiantis pačią, aplink negirdėti lietuvio ausims tylų vakarą taip įprasto „ku kū“, tai ir neskaičiuoju nė metų, nė pinigų… Tik kregždės skraidžioja žemai. Toks ženklas reiškė daug: vidurvasary pamatę jį senoliai skubėdavo į laukus krauti šieno vežimų, o per bulviakasį spėriai versdavo vagas, kad tik suspėtų paimti tai, ką ši mylinti Žemė jiems dovanoja.

Prieš keletą savaičių portale DELFI buvo uždavinėjamas klausimas tautiečiams: ar jie jaučiasi reikalingi Lietuvai. Nedvejodama padedu varnelę ties atsakymu „taip“. Paskui sekundei pagauna smalsumas, ką atsakė šio portalo lankytojai. Aikteliu – 75 % atsakiusiųjų jaučiasi nebereikalingais savo valstybei, o 14 % niekada apie tai nesusimąstė. Tarp komentarų tūkstantis vienas nusiskundimas apie keliamus mokesčius, keletas keiksmų vyriausybei ir šimtasis noras ieškoti laimės Anglijos braškių tyruose…

Tada svarstau, gal čia aš kažko nesuprantu, nes vis dar jaučiuosi reikalinga Lietuvai. O gal ta mano Lietuva, kartkartėmis meiliai vadinama Gintarėliu, kažkokia kitokia nei daugumai tautiečių. Bandau versti istorijos puslapius atgal. Iš pradžių nusikeliu į Jotvingių žemę: ilgu drabužiu apsitaisęs senolis stovi virš lauko kalbėdamas maldą dievams, kad rugiai užderėtų. Moterys šukuodamos linus pradeda dėlioti dainos eilutes. Monotoniškas darbo ritmas girdimas penktoje kartoje tos pačios giminės vis prisimenant dainą. Paskui ją bandys užrašyti lotyniškais rašmenimis  Liudvikas Rėza. Antanas Baranauskas, parimęs prie balanos, bando  aprašyti Lietuvos girių didybę. Vis lietuviškos gamtos ratais sukasi Kristijono Donelaičio „Metai“ – veikalas atstovaujantis šalies filosofijos pradmenis. Uždraudus spaudą, Nemunas ir bebaimiai knygnešiai gelbėja Lietuvos ateitį. Miškas glaudžia partizanus, o susikibę Baltijos kelyje, lietuviai su ašaromis akyse ir ta pačia senolių daina lūpose. Senolių, kurie augino duoną ir sūnus, dėkojo dievams ir Žemei.

Mes dažnai pamirštam, kad žmogų augina Žemė. Lietuva – ne vien administracinis vienetas, ne vien bloga ar gera valdžia, ne mokesčiai… Tas kraštas, už kurį verta kovoti tampa tik tada labai brangus, kai pradedi jausti jam ryšį: nepamiršti pavasary alyvos sodo gale, užburia plaukiančių rugių jūra, girdi lakštingalą po lietaus, apsvaigsti nuo liepžiedžių kvapo… Esi persisunkęs aplinkos, kurioje gyveni, o ji ir formuoja tautiškumą – savitą žvilgsnį į pasaulį. Gali būti nebereikalingas mokesčių sistemai, bet amžiams būsi mylimas Žemės, kurioje vaikščiojo ištisos kartos prieš Tau gimstant.