Pusė valandos, kuri virsta tūkstantmečiu

www.alkas.lt

Per dešimtmetį plastikiniai pirkinių maišeliai virto neatsiejama mūsų kasdienybės detale. Iš maisto parduotuvės ar turgaus kaskart jų parsinešame po tuziną. Tačiau po pusvalandžio sugrįžę į namus jau žvalgomės, kaip krūvos maišelių greičiau atsikračius. Jie užkariauja vis didesnę šiukšliadėžės tūrio dalį, paskui keliauja į atliekų konteinerį. O kartais nupūsti ar numesti atsiduria pakelėse, miškuose, vandens telkiniuose, kur jų sankaupos kelia grėsmę gyvūnams, dirvožemiui, drėkinimo sistemoms, vandentakiams.

Net atsidūrę plastikui skirtose rūšiavimo talpyklose, bet šiek tiek sutepti ar perdirbimui nepritaikytos sudėties, maišeliai galų gale atsiduria buitinių atliekų sąvartyne, kurs irs šimtus metų. Pasiliks jų be galo daug, nes vien mokamų maišelių kas mėnesį Lietuvoje nuperkama milijonai, o kur dar nemokami maišeliai, kur dedamos daržovės, vaistai, duona, nauji ir skudurynų drabužiai, bemaž visi kiti pirkiniai.

Prekybos centrai teigia siūlantys pakartotinio naudojimo maišelius. „Ar tikrai jums reikia dar vieno maišelio“, švytuoja užrašas prie prekybos centro daržovių skyriaus. „Tikrai nereikia“, kužda sąžinė, ir trijų bananų kekės į maišą nekišu. Žievė stora – nieko jiems neatsitiks, galvoju. Bet kasininkė prie kasos mano kitaip: varškės pakelis, bananai, cukraus maišelis, kruopos turinčios patekti dar į vieną maišelį. Kitame centre kasininkė man perša maišelį už vieną centą, nors man jo ir nereikia. Apsilankę ūkininkų, net ir prekiaujančių ekologine produkcija, turgelyje, pareisime su kokybiškais produktais, bet sudėtais į… aplinką teršiančius maišelius.

Gal maišeliai sugalvoti kaip kompensacija už tai, kad nors už tuos pačius pinigus nusipirkti gali vis mažiau? Bent maišelių gali gauti kiek nori. Gal maišelis tapo gerovės įrodymu: daug maišelių – daug turto?

Statistika ir prevencijos mėginimai

Vien 2008 m. visoje Europos Sąjungoje pagaminta 3,4 milijono tonų plastikinių pakuočių. Tariant, kad maišelio svoris svyruoja nuo 8 iki 60 g, tai reikštų, kad Europoje kasmet sunaudojama 60–450 mlrd. maišelių, arba 113–850 maišelių kiekvienam asmeniui. Kai kuriose šalyse teršiamą aplinką ėmėsi ginti visuomenė, ir prekybos centrai ėmėsi riboti maišelių naudojimą. Siekiant mažinti šiukšlių kiekį, 2002 m. maišeliai apmokestinti Airijoje, ir jų naudojimas bemat smuko net penkiolika kartų. Dabar už maišelį airiai privalo sumokėti maždaug 70 centų, nesvarbu, ar maišelis yra greičiau suyrantis, ar ne. Maišelių mokestis patenka į specialų aplinkosaugos fondą.

Sukrutus visuomenei, ieškoma būdų riboti maišelių naudojimą ir kitose Europos šalyse. Maišelių apmokestinimas – ne vienintelė išeitis; antai Jungtinėje Karalystėje jų kiekius mažinti siekiama savanoriškais susitarimais su mažmenininkais. Italija nusprendė tam tikro tipo maišelius apskritai uždrausti.

Visoje Europoje paskelbta apklausa

Europos Komisija paskelbė visuomenės apklausą, kur teiraujasi, ar vertėtų nustatyti taisykles, kurios padėtų panašiais būdais mažinti maišelių naudojimą visoje Europos Sąjungoje. Ar vertėtų naudojimo mažinimą reikėtų užsibrėžti kaip konkretų pamatuojamą tikslą, pvz., nusistatyti kiekius, kiek kuri šalis turėtų sumažinti maišelių naudojimą? O gal reikėtų plastikinius vienkartinius pirkinių maišelius apskritai uždrausti?O gal perspektyviau įvesti mokestį, kad prieš pakuodamas pirkėjas pagalvotų, ar tikrai jam maišelis apsimoka? Ar mokestį turėtų nustatyti kiekviena šalis, ar reikia vienodo mokesčio visoje Europoje? Ar reikia atgrasyti nuo lėtai yrančių maišelių naudojimo, o sparčiau suyrančių maišelių vartojimą skatinti?

Žaliai nuspalvintas maišelis nėra nukritęs medžio lapas

Europos Komisija taip laukia nuomonių, kaip populiarinti pakuotes, kurios patekusios į aplinką iš tikro suirtų palyginti greitai. Mat negana maišelius nudažyti žaliai ir reklamuoti kaip sparčiai suyrančius: galbūt pramoninėse kompostavimo talpyklose jie suirtų greitai, tačiau gamtoje jie gali būti tokie pat mažai irūs, kaip kiti. Dabar nėra privalomų standartų, pagal kuriuos būtų galima maišelius skirstyti į greitai ir lėtai suyrančius. Todėl reklama, neva pakuotė biologiškai skaidi, kai iš tikrųjų ji gamtinėmis sąlygomis biologiškai nesiskaido, gali klaidinti vartotojus ir prisidėti prie šiukšlių gausėjimo.