J.Girdzijauskas. Lietuvių–lenkų santykių atomazga ar perkrovimas?

Jurgis Girdzijauskas, www.voruta.lt

Du lietuvių autorių (politiko Gintaro Songailos ir žurnalisto Eldorado Butrimo) straipsniai dienraštyje „Rzeczpospolita“ (Žečpospolita) apie nesusikalbėjimo priežastis buvo unisoninės Lenkijos žiniasklaidos (ir ne tik) kaltinimų Lietuvai ciklo baigties (reikia viltis) ženklas.

Be atgarsio neliko ir  Lietuvos inteligentijos balsas paskelbus du kolektyvinius pareiškimus lietuvių–lenkų santykių reikalu.

Kaip ten bebūtų, pagrindinis inteligentų šūkis buvo toks: kai politikai susitarti nesugeba, mes „išvaduosim pasaulį“, aišku, pirmiausia sugriausim „lietuviškus mitus“, ištiesim kaimynui ranką ir problemos bus išspręstos be politikų. Tiesą sakant, tai irgi yra „politinis ėjimas“.

Kad iš Lenkijos pusės Lietuvos „mokymo“ era slūgsta, patvirtintų politiko ir buvusio ambasadoriaus Lietuvoje Jano Widackio (Jano Vidackio) mūsų santykių vertinimai bei diplomatiški signalai išsakyti dienraštyje Gazeta Wyborcza (Gazeta Vyborča). Taip pat lenkų inteligentų grupės kreipimasis (Lietuvos žinios, www.lzinios.lt, 2001 m. gegužės 26 d.) į savos valdžios atstovus, ypač ministrą Radosławą Sikorskį, dėl santykių su Lietuva plėtojimo pagarbos ir supratimo dvasioje.

Smolensko katastrofoje, tarp kitų Lenkijos elito atstovų, žuvus Prezidentui Lechui Kačynskiui (Lechui Kačynskiui), netekome atviros Lenkijos „kresinės“ politikos amortizatoriaus.

Valdančiosios (kartu su liaudininkais) Pilietinės Platformos nesėkmės, artėjantys rinkimai bei santykių „perkrovos“ su Maskva vilionė leido tradiciškai „paspausti“ Lietuvą. Dešiniųjų tai „tradicinė“ kryptis. Dabar jiems teko(teks?) tarpusavy palenktyniauti, kurie suras Lietuvoje daugiau blogiukų lietuvių.

Blogiausia yra tai, kad tas „paspaudimas“ buvo nutaikytas į tas Lietuvos vidaus politikos sritis, kurios nebuvo dvišalėmis sutartimis sureguliuotos ir nebe lietuvių politikų neatidumo, tapo ne tarpvalstybinių derybų dėl „standartinio“ modelio nustatymo, o inertišku stipresniosios kaimynės propagandinio ir ekonominio spaudimo objektu. Pirmiausia turiu galvoje Lietuvos lenkų asmenvardžių rašymo oficialiuose dokumentuose originalia forma, bei tos pačios piliečių grupės švietimo gimtąja kalba klausimus.

Paradoksalu, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra nepasiekiamas kitų valstybių lenkų mažumoms standartas. Tad Lenkijos kaltinimai Lietuvai šiuo klausimu išsakomi nepagrįstai, nepadoriai ir ksenofobiškai lietuviškumo atžvilgiu (suprask, valstybinio kalbinio standarto švietimo sistemoje funkcionavimui). Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje, tokie fobiški lenkų priekaištai negalėjo būti ir nebuvo suprasti taigi ir paremti. Tiesa, aš įžvelgiu tarp savo tautiečių fobijų, tačiau ne tokių, kurias mums inkriminuoja, beje, ir p. J. Vidackis. Ir tai nėra lietuvių „fobijų“ ir lenkų „išdidumo“ klausimas, veikiau įvairių grėsmių suvokimas bei bejėgiškumas jas įveikti ir, būtent išdidumo gerąja prasme stoka.

Kita sritis, kur Lenkija jautėsi pajėgi „pareguliuoti“ Lietuvos konstitucines nuostatas, yra aukščiau minėtų piliečių asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose klausimas. Reikalas, vėlgi, pirmiausiai buvo ne tik Lenkijoje, bet ir Europai pristatomas neetišku būdu, nevengiant net šantažo. Nors buvo, o ir toliau (pvz., p. J. Vidackio svarstymų išvadoje), operuojama „argumentu“, jog Lietuva pažeidžia „europinis standartus“, nevykdydama dalies Lietuvos piliečių pageidavimų, tos pačios Europos Sąjungos teisingumo teismas aiškiai pareiškė, kad minėta problema yra ES narės vidaus reikalas, atsižvelgiant į poreikius ir galimybes. Ponas J. Vidackis buvo malonus pateikti padrąsinančių pavyzdžiu iš vokiečių-prancūzų, austrų-italų ir net rumunų-ukrainiečių pasienių apie tautinių santykių reguliavimą, bet neaptarė lenkų tautinės mažumos statuso tose šalyse, ypač švietimo būklės. Kodėl? Juk Punsko lietuvių statusas Lenkijos valstybės mastu nelygintinas su sostinės Vilniaus aplinkos lenkų statusu, apie ką sarkastiškai primindavo Jacekas Kuronis, vienas iš iškiliausių laisvos Lenkijos politikų. Vienokias problemas lenkams sudaro Lenkijos lietuviai, kitokias Lietuvos lenkai. Šitai lietuviai sveria racionaliai, pagal patirtis ir grėsmes šalies integralumui, taip pat atsižvelgdami į abiem pusėms žinomus ES standartus, taip pat ir  lenkų bendrijos gyvybingus poreikius.

Lenkija inkriminavo Lietuvai nepagarbų elgesį (kažką jau neva pažeidžiantį) dėl tautinių bendrijų gausiai apgyvendintų vietovių vietovardžių ir gatvių užrašų pageidaujama kalba.

Dar daugiau, Lenkija, jos viešoji nuomonė, mielai į Lietuvą nurodo, kad ši sektų švedų ir suomių santykių pavyzdžiu. Taip, iš tikro taip būti galėtų, ir net privalėtų. Tačiau lenkai nesugeba pažvelgti į Lietuvą per švedišką atsakomybės prizmę, todėl savo lūkesčius išsako, kaip visų konfliktinių lūžių su Lietuva metu: diktatu, egoizmu, susitvardymo ir abišalių interesų ignoravimu. Tuo nenoriu pasakyti, kad Lietuva yra išgyvendinusi savo egoizmą, tačiau jisai racionaliau negu lenkuose pagrindžiamas valstybės ir tautos išlikimo, taigi ginties motyvais.

Mes, lietuviai, vertiname ir turime stiprinti tuos savitarpio pasitikėjimo ir supratimo darbus, privalome vadovautis gerąja atmintimi. Bet tai privalo daryti ir Lenkija, kuri draugystės vardan privalo atsakingiau pasverti savo interesus ir prisiminti, kokius resursus naudojo bei naudoja „stiprindama“ mūsų, lietuvių pasitikėjimą ja, ir viduje tegul išanalizuoja, kodėl iki šiol, o ypač per pastaruosius metus, to pasitikėjimo vieni kitais nepasiekėme. Vėl smarkiai nutolome nuo, rodos, abiejų pusių racionaliai pageidaujamo švedų–suomių susipratimo lygmens.

Priminsiu tiems skaitytojams, kurie nežino problemos esmės. Suomius istorijos bėgyje dominavę švedai, šiems subrandinus poreikį kurti savo nepriklausomą valstybę, jų siekius pozityviai įvertino, suprato ir visapusiškai rėmė.

Lenkų kalba sukurta lietuviškoji aukštoji kultūra yra ir dabar mūsų valstybėje lietuviškai jau kuriamos aukštos kultūros sudedamoji dalis. Kai švedai rėmė suomiško universiteto kūrimą, Lenkija paimdama Lietuvos sostinę, Vilniaus universiteto pastogėje nematė reikalo leisti net lietuvių kalbos lektorato. Czesławas Miłoszas (Česlovas Milošas) yra mums vienas iš Tėvynės ir patriotizmo sampratos ieškančių herojų. Jis puikiai išmanė lietuvių išlikimo dilemas, kritikavo mūsuose nepasitikėjimo savimi apraiškas, bet jų nesmerkė ir ultimatumų netaikė. Mes, man regis, jaučiame ir studijuojame savas klaidas, bet ir galimybes išlikti. Negi lenkai to nemato?

Lietuvos lenkai turi teisę ir net pareigą įsitvirtinti, kultūriškai atgimti, kaip ir lietuviai po okupacijų nelaimių ir pasimetimo. Lietuviai, tai suprasdami, pagal savo išgales sudarė jiems sąlygas įvairių lygių mokyklose bei universitetuose  kurti geresnę savo ir Lietuvos ateitį. Ir tai nėra vienos dienos, o kartos ar net kelių kartų darbas. Lietuva dirba ramų, bet labai nedėkingą valstybės pamatų ir piliečių gerovės stiprinimo darbą, žino ir supranta įsipareigojimus ES, pirmiausiai savo istorinės sąjungininkės, o dabar kaimynės Lenkijos atžvilgiu. Bet tą darbą dirba atsižvelgdama į visas aplinkybes, istorinę patirtį, dabartinius sunkumus ir trukdžius. Tad džiugu, kad ambasadorius J. Vidackis atkreipė dėmesį į žeminačius Lietuvos diplomatų orumą (buvusio Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje Egidijaus Meilūno ir dabartinės ambasadorės Loretos Zakarevičienės) „atsisveikinimo“ ir „pasveikinimo“ Lenkijos URM procedūras.

Sveikintini p. J. Vidackio signalai, duodantys suprasti, kad ligšiolinė, labiau Maskvos nei Lietuvos interesus atitinkanti kaimynės Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu patiria fiasko, ir Lenkijai perimant vadovavimą ES, su Lietuva galbūt bus elgiamasi pagal ES galiojančius standartus. O juos, beje, ligi šiol Lenkija interpretavo labai laisvai, ir kelių istorinių vietovardžių sugrąžinimas originalo kalba Punsko valsčiuje, kaip pajutome iš tolesnių jos žingsnių, tebuvo tik savireklamos iškaba, o ne geru abipusiu supratimu grindžiamų santykių tvirtinimas (užtenka pažvelgti į rimtas Lenkijos lietuvių švietimo problemas, lietuvių kultūrinio ir materialinio paveldo nepripažinimą ir t. t.). Bet Lenkija turi teisę pati pasirinkti, pagal savo potencialą ir galimybes tuos standartus, kuriuos vienaip ar kitaip įgyvendina.

Taigi džiaugiamės, kad dirbsime ramiai, atsakingai, pagal ES standartus, kurie reikalingi abiems valstybėms, ir kad tame darbe talkins, stiprinant politikų darbą, ta Lenkijos bei Lietuvos inteligentijos ir visuomenės dalis, kuriai rūpi savos bei kaimyninių valstybių saugumas, integralumas ir geri bei visaverčiai santykiai.

Linkiu geros kloties stiprinant tarpusavio supratimą ir bendrų interesų gynimą be piktnaudžiavimo ES šūkiais, kuriuos juk galime kartu padėti stiprinti bei modeliuoti, atsižvelgdami į savo kraštų specifiką ir galimybes.

Susiję straipsniai:
G.Songaila. Lenkija ir Lietuva –psichologiniai kompleksai ar visaverčiai santykiai?

Spausdinti