2010 m. lapkričio 4–5 d. Vilniuje vyko XII Baltijos šalių intelektinio bendradarbiavimo konferencija „Mokslas ir visuomenė“. Jos metu buvo įteikti Baltijos šalių mokslų akademijų medaliai trims Estijos, Latvijos, Lietuvos ir vienam Italijos mokslininkui – jų darbai pripažinti kaip ypač reikšmingi visam Baltijos regionui.
Medalis prof. habil. dr. Zigmui Zinkevičiui įteiktas už reikšmingą indėlį į baltistikos tyrimus ir tarptautinių ryšių stiprinimą Baltijos regione. Z. Zinkevičius yra žymiausias dialektologijos, istorinės kalbotyros ir kalbos istorijos atstovas, taip pat tautos kilmės tyrinėtojas. Parašė daugiau nei pusę šimto knygų ir daugiau kaip tūkstantį mokslinių ir kitokio pobūdžio straipsnių.
Latvijos paleontologas profesorius Ervins Luksevics medaliu įvertintas už Baltijos regiono geologinės istorijos ir priešistorinių stuburinių tyrimus. Profesorius Ain-Elmar Kaasik yra žymus Estijos neurologijos ir neurochirurgijos mokslo atstovas, didelį autoritetą pelnęs ir tarptautiniu mastu. Jis apdovanotas už Baltijos šalių mokslų akademijų narių ryšius mokslo etikos srityje.
Baltijos šalių mokslų akademijų medaliu apdovanotas ir žymus italų kalbininkas baltistas dr. Pietras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini). Pizos universiteto profesorius yra pasižymėjęs istorinės gramatikos, baltų kalbų ryšių su kitomis indoeuropiečių kalbomis tyrinėjimais. Jis taip pat gilinasi į prūsų kalbos, senųjų lietuvių ir latvių kalbų paminklų problematiką, baltų kalbotyros istoriografiją. Svarbiausias P. U. Dinio baltistikos veikalas „Baltų kalbos“ (1997 m.), už kurį autorius apdovanotas prestižine premija, paskelbtas italų, lietuvių (2000 m.), latvių (2000 m.) ir rusų (2002 m.) kalbomis, verčiamas į anglų kalbą.
Gera proga pakalbinti Pietrą Umbertą Dinį, nes Italijoje 2010 m. pasirodė naujausia jo knyga „Aliletoescur: Linguistica baltica delle origini“1. Paminėsime knygos rėmėjus, tai Vydūno fondas (Vydunas Youth Fund, Inc., Lemont, USA), tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, taip pat prisidėjo Italijos kultūros institutas Vilniuje.
Turime galimybę išsamiau pristatyti temą, kuri tyrinėtoją jaudino ne vienus metus. Pasinersime į lietuvių ir kitų baltų kalbų tyrinėjimų laikus, kai dar nebuvo lyginamosios istorinės kalbotyros, t. y. komparatyvistikos, susiformavusios tik XIX a. Nebuvo ir pačios baltų sąvokos, bet šių tautų kalbos XVI a. jau pateko į to meto humanistų raštus, buvo bandymų rasti joms vietą Europos kalbų žemėlapyje. Dar prieš XVI a. buvo mėginta klasifikuoti kalbas, išeities taškas buvo „babeliškas kalbų sumaišymas“, iš kurio neva atsiradusios 72 kalbos. Lietuvių ir kitoms baltų kalboms tose klasifikacijose vietos neatsirado. Pirmas racionalus mėginimas klasifikuoti Europos kalbas – tai apie 1243 m. pasirodžiusi Rodrigo Jiménez de Rados knyga „De rebus Hispaniae“ ir apie 1304 m. Dantės Aligieri veikalas „De vulgaris eloquentia“. Deja, nė viename iš jų nieko nebuvo apie baltų kalbas, lygiai kaip neatsirado vietos rusų, rusinų ir kai kurioms kitoms slavų kalboms – Vakarų Europos oikumena baigėsi kažkur ties Vidurio Europa.
Pasak P. U. Dinio, pirmą kartą lietuvių kalba kalbų klasifikacijoje paminėta Marcino Bielskio (1495–1575) „Kronikoje“, tiksliau jos trečiame papildytame 1564 m. leidime.
Prieš pradėdami kalbinti prof. Pietrą Umbertą Dinį priminsime, kad jis 2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 m. išrinktas Vilniaus universiteto garbės daktaru, 2003 m. išrinktas Latvijos mokslų akademijos, o 2007 m. Lietuvos mokslų akademijos, 2010 m. Getingeno mokslų akademijos užsienio nariu.
Paleokomparatyvizmo ištakose
Mokslo Lietuva. Pirmiausia, gerbiamasis profesoriau Pietrai Umbertai Dini, leiskite Jus pasveikinti su Baltijos šalių mokslų akademijų medaliu ir pasirodžiusia naujausia Jūsų knyga „Aliletoescur: Linguistica baltica delle origini“. Neabejoju, kad ateityje turėsime progos šią monografiją perskaityti ir lietuvių kalba. Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse esate labai vertinamas, nes tarptautinėje lingvistikos mokslo erdvėje nuolat analizuojate ir aktualizuojate baltų tautoms ypač įdomių savo tyrinėjimų rezultatus. Esate ištikimas baltų tautų bičiulis, ką patvirtina ir Jūsų naujausioji knyga.
Ligi šiol daugelis lietuvių žinojo romėniškąją lietuvių tautos kilmės teoriją, širdyje kai kas gal net tikėjo, kad išties esame kilę iš romėnų. Kiti tyrinėtojai, bent jau kalbos moksle, bandė lietuvius padaryti slavų įtakų tauta, bet štai Jūs savo naujausioje knygoje parodote, kad buvo ir tokių autorių, kurie lietuvius su tais pačiais romėnais norėjo sieti jeigu ir ne tiesiogiai, tai bent per Valakiją.
P. U. Dinis. Įtariu, kad jau skaitėte šią mano knygą? (Šelmiškai šypso).
ML. Na, ne visą…
P. U. Dinis. (Smagiai juokiasi). Iš tiesų teisingai pasakėte: apie baltų kalbų kilmę mėginau gvildenti visas teorijas, kurios buvo Europos kultūros apyvartoje XVI amžiuje. Tačiau norint šias teorijas nagrinėti reikėjo pradėti nuo dar ankstesnių amžių, kai šaltiniuose randame pirmas užuominas apie baltų kalbas. Kai kuriuos įdomius dalykus atsekti pavyko, o kai kurių tiksliau nustatyti nepavyko. Be to, reikėjo tuos pačius dalykus nagrinėti ir priešinga kryptimi – iš gilesnės praeities per XVI amžių į ateitį, kartais teko tyrinėti tolesnį tų teorijų likimą net iki XVIII amžiaus.
ML. Kokią išvadą padarėte? Tikiuosi, nesugriovėte visų ligi tol buvusių lietuvių tautos ir kalbos kilmės teorijų? Mokslo prasme tai būtų pateisinama („Sokratas – mano draugas, bet tiesa svarbiau“), bet psichologiškai, istorine ir kultūrine prasme tai būtų didelis smūgis.
P. U. Dinis. Viena iš mano knygos išvadų: tekstus, dokumentus galima perskaityti taip, kad jau mano nagrinėto meto raštuose įmanoma įžvelgti tas nuomones, iš kurių vėlesnių amžių kalbininkai prabilo apie baltų-slavų kalbų kilmės teoriją.
ML. Mintyje turite baltų-slavų kalbų bendros kilmės teoriją?
P. U. Dinis. Šitai turiu mintyje, bet galima ir neutraliau pavadinti – baltų-slavų tema ar klausimas. Baltų ir slavų kalbų bendrybė laikytina viena iš hipotezių, bent jau Janis Endzelynas šio požiūrio laikėsi. Esama ir kitų požiūrių.
Taigi, ši problema jau gyvavo ir tais laikais, kuriais man teko domėtis. Negalėčiau tvirtinti, kad XVI a. ir gal kiek anksčiau šių kalbų bendrumo dalykai jau buvo tyrinėjami – būtų per drąsu teigti, bet problematikos ištakas jau galima aptikti. Tais laikais apie šiuos dalykus buvo kalbama visai kitaip nei pradėta nagrinėti nuo vokiečių lingvisto Franco Bopo (Franz Bopp, 1791–1867) ir jo bendraminčių laikų, kai susiformuoja komparatyvizmo konceptas, t. y. lyginamasis istorinis kalbų tyrinėjimo metodas. Todėl tą ilgą laikotarpį iki komparatyvizmo būtų teisinga pavadinti paleokomparatyvizmu – ikimoksliniu kalbų tyrinėjimu.
Tai vienas iš aspektų, kuriuos tyrinėjau. Dirbau daugiausia Vokietijoje, Getingeno universitete pas kalbininką prof. Volfgangą P. Šmidą (Wolfgang P. Schmid, 1929–2010).
ML. 1994 m. prof. Volfgangas P. Šmidas buvo išrinktas Lietuvos MA užsienio nariu. „Mokslo Lietuva“ aprašė renginį, kai profesorius buvo inauguruotas Vilniaus universiteto garbės daktaru.
P. U. Dinis. Prof. V. P. Šmidą būtinai paminėkime ir šiam pokalbiui skirtoje publikacijoje. Labai gerai pažinojau profesorių, dažnai pas jį lankiausi, kai 1996–1997 m. buvau gavęs iš Vokietijos Aleksandro fon Humboldto stipendiją, taip pat ir vėlesniais metais.
Ilyriškasis baltų kalbų kilmės variantas
P. U. Dinis. Nagrinėdamas aptariamą temą parašiau ne vieną straipsnį, pamažu susikaupė medžiagos knygai. Joje atsirado visi tie straipsniai, bet iš tiesų visi buvo beveik iš naujo parašyti, papildyti. Išėjo gana stora knyga. Nors šiais laikais ir sakoma, kad storumas nemadingas, bet taip išėjo.
ML. Aplinkybės privertė?
P. U. Dinis. Būtent – aplinkybės. Reikia pripažinti, kad tais paleokomparatyvizmo laikais baltų kalbų kilmės teorijų buvo ne viena. Slaviškoji (taip sąlyginai pavadinkime) teorija buvo seniausia, ji turėjo ir vieną variantą – ilyriškąjį. Kai kurie protokalbininkai ar paleokomparatyvistai ją buvo pavadinę „ilyriškoji kalba“ – Lingua illirica“ 2. Tai buvo Šveicarijoje prie Ciūricho veikusių vadinamųjų filoglotų nuopelnas, dar prisidėjo vienas italas – Andželas Roka (Angelo Rocca) ir vokietis Hieronymas Megiseris (Hieronimus Megiser).
Galima rasti tekstų fragmentus įvairių autorių raštuose, kur buvo slaviškosios teorijos ir jos ilyriškojo varianto, vėliau ir hebraiškosios sampratos pėdsakų apie baltų kalbas. Iš tų pėdsakų galima pamėginti atkurti, rekonstruoti vaizdą, iš kurio įmanoma susidaryti nuomonę, kaip tie autoriai įsivaizdavo baltų kalbų vietą tarp kitų kalbų. Ilgokai svarsčiau, ar visa tai būtų galima pavadinti teorijomis.
ML. Tačiau galima pavadinti hipotezėmis?
P. U. Dinis. Net ir hipotezėmis nelabai drįsčiau vadinti, tuo labiau, kad tam laikotarpiui tokie terminai kaip teorija ir hipotezė nebūdingi, kitaip samprotauta. Galų gale, man pasirodė, kad sąvoka teorija vis dėlto tam įsivaizdavimui labiausiai tinkamas žodis. Toks buvo jų aiškinimas, įsitikinimas, problemos matymas. Gal lietuviškas žodis samprata būtų dar tinkamesnis žodis tiems aiškinimams apibūdinti. Gaila, bet italų kalboje mes tokio žodžio kaip samprata neturime.
Vakarų Europa baltus buvo priskyrusi slavams
ML. Jeigu neprieštarautumėte, tai norėčiau pasiaiškinti slaviškosios ir jos atmainos – ilyriškosios teorijos ar sampratos, aiškinant baltų kalbų priklausomybę, ištakas. Dėl slaviškosios teorijos lyg ir paprasčiau: kadangi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) gyventojų didžiumą sudarė slavai, tai dėl jų įtakos veikiausiai ta samprata ir susiformavo?
P. U. Dinis. Ne visai taip. Kiek galėjau pastebėti, labiausiai ta slaviškoji baltų kalbų kilmės teorija buvo žinoma Vakarų Europoje, o ne LDK. Paradoksalu, bet tai faktas. Daugiausia apie tai parašė Enėjas Silvijus Pikolominis (Enea Silvio Piccolomini, 1405–1464), kuris 1458 m. tapo popiežiumi Pijumi II. Šis autorius kaip istorikas, to meto kultūros figūra turėjo labai didelę įtaką, formuojant baltų kalbų įvaizdį Vakarų Europoje. Nepamirškime, kad Vakaruose tas požiūris į lietuvius ir kitas baltų tautas buvo pakankamai neigiamas. Lietuviai buvo vaizduojami kaip pagonys, o apie prūsus Pikolominis ypač griežtai ir neigiamai parašė.
ML. Bet lietuviai Pikolominio laikais jau nebuvo pagonys. Lietuviai pakrikštyti 1387 m. , o Pikolominis gimė 1405-aisiais, popiežiumi Pijumi II tapo 1458-aisiais.
P. U. Dinis. Visiškai teisingai, o svarbiausias Pikolominio veikalas, kuriame rašė apie baltų tautas, tai „De Europa“ (pirmas leidimas 1458 m.). Pikolominis niekada nebuvo Baltijos kraštuose, apie baltus jis viską nusirašė nuo vokiečių autorių, o daugiausia pasinaudojo benediktino Jeronimo Prahiškio (apie 1369–1440) informacija. Pastarasis buvo Lenkijos karaliumi tapusio Jogailos kunigu, 1395–1398 m. ar 1401–1404 m. Lietuvoje skleidė katalikybę. Daugiausia reiškėsi Žemaitijoje, kuri buvo krikštyta 1413 m., o ir priėmusi krikštą dar ilgai išlaikė pagonišką tikėjimą. Jeronimas fanatiškai naikino senąsias kulto vietas, sukėlė vietos gyventojų pasipiktinimą, tad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Jeronimą Prahiškį išsiuntė iš Lietuvos. Enėjas Silvius Pikolominis rėmėsi šiuo autoriumi.
Išsamaus kalbų aprašo Pikolominis nepaliko, savo veikale „De Europa“ jis nepaminėjo lietuvių ir lietuvių kalbos, neužrašė net Lietuvos vardo, bet iš konteksto galima spręsti, kad rašyta apie Lietuvą kaip valstybę. Pasak Pikolominio, Lietuvos valstybės gyventojai kalba slavų kalba („Sermo gentis Sclavonicus est“). Kiek man žinoma, raštuose tikriausiai pirmą kartą lietuvių kalba buvo priskirta prie slavų kalbų. Ar šis tvirtinimas Pikolominį tikrai pasiekė per Jeronimą Prahiškį sunku atsakyti – tvirtų įrodymų nėra.
Toliau Pikolominis dėsto, kad ši slaviškoji kalba paplitusi plačiame plote („latissima est enim haec lingua“). Jeigu įvardijama LDK teritorija, tai tą paplitimo plotą galima suprasti. Toliau aiškinama, kad toji slaviškoji kalba esanti nevienalypė, susiskaldžiusi arba turinti skirtingas dalis, taigi kalbiniu požiūriu nėra vientisa („et in varias divisa sectas“). Nemanau, kad Pikolominis atkreipė dėmesį į lietuvių tarmių įvairovę, apie kurią veikiausia nė supratimo neturėjo. Labiau tikėtina, kad būsimasis popiežius mintyje turi įvairių kalbų – lietuvių, rusėnų, rusų, lenkų, vokiečių ir kt. skirtingumą plačioje LDK teritorijoje, kur iš tiesų galėjo vyrauti daugiakalbystė.
Todėl drįstu Pikolominio sakinį į lietuvių kalbą išversti ir suprasti štai kaip: „(LDK) gyventojų kalba yra slaviška, ši kalba vartojama labai plačiai ir suskaidyta į skirtingas dalis įvairiomis kryptimis“.
ML. Enėjo Silvijaus Pikolominio, tapusio Pijumi II, vardas Lietuvoje nėra nežinomas. Apie jį jau praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje rašė istorikas Augustinas Janulaitis. Ar Jums pavyko žengti dar vieną žingsnį į priekį, kad ir nagrinėjant Pikolominio veikalą „De Europa“?
P. U. Dinis. Pirmiausia Marija Andziulytė-Ruginienė, Zarębski, Eugenija Ulčinaitė ir kiti tyrinėtojai apie Pikolominį ir jo veiklą yra rašę, bet didesnių naujų atradimų padaryti nepavyko. Man taip pat nepavyko. Ką norėjau išsiaiškinti? Šią Vakaruose paplitusią baltų kalbų kilmės iš slavų teoriją, lengva ranka į gyvenimą paleistą Pikolominio, norėjau pirmiausia padėti, taip sakant, „savo vietoje“ remdamasis viso Renesanso laikotarpio teoriniu mąstymu apie kalbas, toliau parodyti jos santykius su kitomis to periodo teorijomis, ir ypač priešpriešą į labiausiai žinomą lotyniškąją arba romėniškąją teoriją. Jeigu pasisektų šias dvi teorijas „sulydyti“ į naują europinį vaizdą, galėčiau sakyti, kad savo užduotį įvykdžiau.
ML. Jums atrodė, kad vienos „grynos“ teorijos negalėjo būti, turėjo būti abiejų lydinys?
P. U. Dinis. Ne, buvo santykinai daug skirtingų teorijų, sampratų, su savo gana aiškiomis nuostatomis. Bet dažnai šios sampratos turėjo veikti viena kitą, buvo reakcijos, kontaminacijos, kartais gal net hibridizacijos. Pvz., aptikau ir tai mane nustebino, kad kai kuriems autoriams atrodė viliojanti užduotis lotyniškąją teoriją pritaikyti ir estų kalbai. Prieš imantis šio darbo tai nebuvo žinoma, o kai pavyko rasti patvirtinimą, tapo dar įdomiau. Naujojoje knygoje yra skyrelis ir apie tai.
ML. Išties netikėta žinia, nes tai jau ugrosuomių kalbų grupės atstovė – estų kalba.
P. U. Dinis. Tai tik didina intrigą.
Poreikis kurti tautos kilmės teorijas
ML. Slaviškoji baltų kalbų kilmės teorija gimė Pikolominio tėvynėje, kurią dabar vadiname Italija, o šio autoriaus laikais, XV a., tai buvo atskirų kunigaikštysčių arealas. Romėniškoji arba lotyniškoji baltų kalbų teorija veikiausiai susiformavo LDK, siekiant „strateginiam partneriui“ Lenkijai pateikti lietuvių politinės tautos garbingų protėvių vaizdą. Jau tada Lietuvai reikėjo gero tarptautinio įvaizdžio, kaip kad reikia ir šiais laikais.
P. U. Dinis. Įdomiausia, kad Italijoje ta lotyniškoji lietuvių kilmės iš romėnų teorija nebuvo žinoma, bent jau nė vieno autoriaus neminima. Labai savotiškas pasiskirstymas: Italijoje buvo paplitusi slaviškoji baltų kilmės teorija su ilyriškuoju variantu, o LDK, taip pat Vidurio ir Rytų Europoje, paplito lotyniškoji kilmės teorija. Ši teorija taip pat turėjo savo variantų. Nemažai buvo senosios lotyniškosios teorijos šalininkų, iš kurių bene žymiausias Mykolas Lietuvis (tikrasis jo vardas, galimas dalykas – Vaclovas Mikalojaitis), traktato „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autorius. (Parašytas 1550 m., fragmentai išleisti 1615 m. Bazelyje). Kitas lotyniškosios teorijos variantas – neolotyniškasis, kuriam ryškiausiai atstovavo Vaclovas Agripa. Buvo ir trečiasis – valakiškasis variantas, gimęs Vokietijoje.
ML. Kaip čia išeina: romėniškoji teorija gimsta Lietuvoje ir Italijoje beveik nežinota, valakiškoji teorija kaip lotyniškosios atmaina, atsiranda Vokietijoje, ganėtinai toli nuo valakų gyventosios teritorijos, t. y. Rumunijos. Kokie motyvai ar procesai veikė? Kultūriniai, politiniai, o gal psichologiniai? Kai reikia sustiprinti savo tautos įvaizdį svetimi kraštai kaitina vaizduotę,
atrodo patrauklesni?
P. U. Dinis. Sunku atsakyti, nors tai galėtų būti įdomus tyrimas, bet labiau priimtinas kultūros istorikui. Mano tyrinėjimų kryptis buvo kiek kitokia. Negaliu tvirtinti, kad perverčiau visas XVI a. Italijoje išleistas ar turimas knygas, kuriose gali būti užuominų apie baltų kalbas. Vis dėlto tyrinėjau valakiškąjį lotyniškosios teorijos variantą ir išnagrinėjau jo kilmę.
ML. Kokia yra to valakiškojo varianto esmė?
P. U. Dinis. XVI a. kai kurie humanistai įžvelgė ryšį tarp Baltijos ir Dakijos-Dunojaus regionų „lotyniškumo“, t. y. lotynų kolonistų buvimo. Tuose regionuose kadaise gyveno trakai ir kitos gentys dabartinėje Rumunijos, Šiaurės Bulgarijos ir buvusios Šiaurės Jugoslavijos teritorijoje. I a. pr. Kr. – II a. po Kristaus tos žemės buvo užkariautos romėnų ir iki V a. pabaigos buvo Romos imperijos provincijomis. Minėtas regiono „lotyniškumas“ laikytinas vakarine lotyniškosios lingvistinės sampratos atmaina, kuri buvo neblogai žinoma italų humanistams, bet panaši Romos ir Baltijos arealo sąsaja tuo metu buvo neįsivaizduojama. Kalbinio ryšio tarp Romos ir Baltijos neįžvelgė lenkų, šveicarų ar prancūzų humanistai. Vokiečiai mąstė kitaip, minėjo abi sąsajas – Romos su Dakijos-Dunojaus ir Romos su Baltijos regionu. Būtent vokiečiai pirmieji paminėjo valakiškąjį lietuvių kalbos kilmės variantą. 1569 m. Vitenberge išėjusioje knygoje „Chronica Carionis“ rašoma apie kažkokią lotynų tautą, kalbančią tam tikra lotynų kalbos atmaina, iš Dakijos-Dunojaus regiono pasiekusią Baltijos pajūrį. Taip Vokietijoje įsitvirtino aiškinimas apie lotynus Baltijos areale. Iš Vokietijos ši valakiškoji lotyniškosios sampratos atmaina pateko į Lenkiją, vėliau į Livoniją, bet liko nežinoma svarbiausiems šios teorijos subjektams – patiems lietuviams.
ML. Matyt, lietuvius XVI a. puikiausiai patenkino lotyniškosios kilmės teorija, ir jos atmainų mūsų protėviai nepasigedo?
P. U. Dinis. Kyla įtarimas, kad to meto Lietuvos didikai ir intelektualai buvo tiek patenkinti lotyniškuoju lietuvių kalbos kilmės aiškinimu, save laikė lotynų palikuonimis ir šiuo požiūriu suvaidino paradoksalų vaidmenį tolesniame lietuvių kalbos likime. Šis požiūris neskatino atsigręžti į lietuvių kalbą kaip vertybę ir galiausiai nulėmė palyginti vėlyvą lietuvių raštijos atsiradimą ir vystymąsi. Bet šis spėjimas kol kas laikytinas hipoteze, kurią reikia toliau tyrinėti.
ML. Lotyniškosios sampratos ar teorijos valakiškasis variantas atsirado protestantiškoje Vokietijos aplinkoje, bet kiek plačiai prigijo?
P. U. Dinis. Ne visiems vokiečių autoriams atrodė įtikinama, kad lotynų kalba būtų galėjusi tiesiogiai ateiti į Baltijos pakraštį, tad šią teoriją minėdami ją vertino kaip fantaziją. Įtikinamiau jiems atrodė, kad lotynų kalba į Baltijos regioną skverbėsi per Valakiją ir Dunojų. Tam tikros logikos esama, nes rumunų valakų palikuonių ir šiandieninė kalba panaši į lotynų kalbą.
Palemonas Lietuvos įvaizdį tik sustiprino
ML. Kaip vertinate XVI a. legendą apie Palemoną (pasak Žygimanto Augusto sekretoriaus Augustino Rotundo – P. Livonas, kurio vardą vietos gyventojai iškraipę pavadino Palemonu) ir jo sūnus – Barkų, Kuną ir Sperą su savo palikuonimis neva davusius pradžią lietuvių tautai? XIX a. romantikų atgaivinta legenda vėl kaitino poetų ir dalies Lietuvos visuomenės vaizduotę.
P. U. Dinis. Graži legenda, atsiradusi veikiausiai dėl renesanso idėjų įtakos. Ji atliko savo teigiamą vaidmenį. Fantazijų nereikia baimintis, pagaliau juk ir mokslas prasidėjo nuo fantazijų. Ypač, jeigu reikia nagrinėti vadinamąją senųjų laikų kalbotyrą, arba paleokalbotyrą, prekalbotyrą labai dažnai tenka turėti reikalo su fantazijomis ir klaidomis. Tai neišvengiama. Pažinimo klaidos taip pat turi savo logiką, struktūrą.
ML. Ir savo „druską“, kuri pagardindavo pažinimo „pyragą“.
P. U. Dinis. Galima pasakyti ir taip. Dėmesį norėčiau atkreipti į dar vieną gan įdomų dalyką: prūsų kalbos graikiškosios kilmės teoriją. Buvo ir tokia, nors gal mažiau žinoma. Aiškinta, kad prūsai atėjo iš Bitinijos – buvo tokia karalystė šiaurės vakarų Mažojoje Azijoje. Pasak Herodoto ir Ksenofono, Bitinijos gyventojai buvo kilę iš trakų genties. Taigi prie Baltijos jūros gyvenę prūsai esą senųjų trakų ir bitinų palikuonys, todėl ir šneka iškraipyta graikų kalba. Taip 1555 m. Kornelijaus Tacito komentaruose, išspausdintuose Frankfurte prie Oderio parašė Jodocus Vilikijus (Willichius, 1501–1552 m.). Šis autorius manė, kad prūsų kalba iš tikrųjų esanti graikų kalba, tiesa, iškraipyta.
Tokių ir panašių teorijų buvo daug, o pagrindinės – tai slavų-ilyrų teorija (Vakarų Europoje), romėniškoji su savo variantais (Rytų ir Vidurio Europoje, taigi ir LDK), tarp kitų ir valakiškosios varianto. Vis dėlto pažangiausia tam metui ir mums įdomiausia buvo ketveriopos kalbos samprata, kurią suformulavo lenkų metraštininkas Motiejus iš Miechovo. Apie tai kalbėsime kitoje pokalbio dalyje.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Susiję straipsniai:
Babelio bokšte ieškant vietos baltų kalboms (II)
