Bronislovas Genzelis, www.alkas.lt
Nuolat girdime: „Lietuva turi tapti patraukli užsienio investicijoms.“ Kodėl? „Mūsų krašte pigi darbo jėga“, – girdime. Piginkime dar, mažinkime mokesčius. Į Lietuvą plaukte plauks investicijos.
Verslininkas nebūtų verslininkas, jeigu netrokštų gauti kuo daugiau pelno. Suprantama, kai vienos valstybės verslininkai ieško svetur pelningesnio verslo. Pigesnės darbo jėgos ieškota ir gūdžiais kolonizacijos laikais. Užsienio įmonės ginklu ir su savo statytinių pagalba valdė ištisus kraštus, kad ir Vest Indijos arba Lotynų Amerikos šalis, kur šeimininkavo JAV bendrovės. Kuo visa tai ten baigėsi, mūsų išminčiams nė motais.
Parduokime žemę, miškus (užlopysime šiandienio biudžeto skyles, o kas bus rytoj – naujų vyriausybių rūpestis), Lietuvos piliečiai aptarnaus vien užsieniečių įmones, o gautas pelnas bus išvežams svetur. Jei žengs tuo keliu, ateityje mūsų valstybė – niekas. Ją valdys užsieniečių marionetės. Nepriklausomybė taps iliuzija, nes viskas priklausys kitiems kraštams. Štai ko siekiame.
TSRS konstitucija skelbė, kad kiekviena respublika yra suvereni ir turi teisę išstoti, bet čia pat pasakyta, jog žemė, jos gelmės, vandenys, oras, šelfas be išimties – TSRS nuosavybė. Vadinasi, galima išstoti be žemės, vandens, oro. Tada tokioje padėtyje atsidūrėme prieš savo valią, o dabar į tai veržiamės patys.
Vyriausybė, užuot sudariusi kuo geresnes sąlygas savo verslininkams, orientuojasi į svetimšalius. Savi verslininkai, nors ir siekia to paties tikslo – pelno, uždirbtus pinigus palieka savo krašte, jie žino, kad iš svetur atsikviesti gerų specialistų sudėtinga, nes paprastai žmonės keliasi į kitas valstybes tik tada, kai jose esti geresnės darbo sąlygos. Normalus žmogus, turėdamas gerą darbą ir gaudamas tinkamą užmokestį, svetur nesikelia. Žmogui būdinga prisirišti prie savo krašto. Vyriausybė visų pirma turi rūpintis savo valstybės verslo plėtra, o ne dairytis po kitus kraštus ir laukti iš ten malonių.
Keistoka mūsų Vyriausybė, kai ji kalba tik apie geresnių darbo sąlygų sudarymą užsieniečiams, o ne apie tai, kad patys turime rūpintis savimi ir nelaukti, kad kas kitas pasirūpintų mūsų gerove. Kodėl mumis turi rūpintis kiti? „Vyresniojo brolio“ ilgesys? Klausaisi Andriaus Kubiliaus ir negali atsistebėti: visų mūsų kaimynų vyriausybės siekia sudaryti kuo geresnes sąlygas saviems piliečiams, o A.Kubilius – sudaryti vienodas sąlygas įdarbinti savus ir atvykėlius. Negaliu suprasti, kodėl A.Kubilius dalyvavo Sąjūdžio veikloje, juk jo veikla dabar visais atžvilgiais primena „jedinstvininkų“ nuostatas.
Demokratinė valstybė skiriasi nuo autoritarinės tuo, kad jos vyriausybė tarnauja žmonėms, yra nuolat jų kontroliuojama, o autoritarinėje valstybėje žmonės tarnauja valdžiai. Valstybė yra stipri, kai jos piliečiai turi gana geras gyvenimo sąlygas, kai jiems nereikia duoneliauti svetur. Tokie žmonės vargu ar gali būti tokios šalies patriotai. Kuo didėja žmonių socialinė atskirtis, tuo silpnėja valstybė. Tai – aksioma.
Krašte per pusę milijono socialiai remtinų žmonių. Maždaug tiek pat emigravo. Ir valstybė turi išgyventi? Juk tam, kad paremtum kitus, reikia turėti lėšų. Taigi, tik tada, kai dauguma piliečių dirba ir gerai uždirba.
Demokratinėse valstybėse partijos, pretenduojančios valdyti šalį, skelbia įvairius projektus, kaip didinti darbo vietų skaičių, nurodo galimus šaltinius, o mes vien šnekame apie valstybės aparato, mokyklų, bibliotekų mažinimą, žodžiu, apie bedarbių arba imigrantų didinimą. Nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog tokia politika veda į niekur… Geriausi mūsų ekonomistai dirba užsieniečių bankams, o jiems pagal tarnystę rūpi, kad pelningiau dirbtų jų bankas, kurio pelnas teka į užsienį…
Tarptautinė teisė sako, kad jokie įstatymai negali galioti atgaline data. Lietuvoje pristeigta gausybė kontroliuojančių institucijų. Ne visada aišku, kur baigiasi vienos kompetencija, o kur prasideda kitos. Ir, svarbiausia, nejaučiam atsakomybės už nuveiktus darbus. Žiniasklaidoje apie tai kalbama. Kaip toje pasakoje: „Šakalai skalija, karavanas žygiuoja…“
Pastaruoju metu visuomenę drebina skandalai, susiję su Valdovų rūmais, viešbučio rekonstravimu Laisvės prospekte Kaune. Nekvestionuoju: pažeidimų padaryta, Kauno Laisvės alėja sudarkyta. Atrodytų, tų skandalų pasekmės niekam nerūpi. Kaltininkai taip pat. Pažvelkime iš esmės.
Valdovų rūmai. Valstybės kontrolė apsižiūrėjo – kaina padvigubėjo. Išvada – įtarimai korupcija. Bet kad kainos beveik visur padvigubėjo, kontrolieriams nerūpi, tegu aiškinasi prokuratūra, o dabar – statybą sustabdyti.
Viešųjų pirkimų tarnyba apsižiūrėjo, kad sutartis sudaryta pažeidžiant įstatymus prieš X metų (kodėl tik dabar?). Sustabdžius statybas, statybininkai lieka ne tik be darbo, bet ir nežinioje. A.Sabonio statinius Neringoje nugriausi, bet vis tiek kraštovaizdžio neatkursi. Jeigu privalu bausti, kartu reikia bausti ir tuos, kurie ramiai žiūrėjo, kai buvo pažeidžiami įstatymai, ir laukė savo valandos.
Ir vėl: kas baudėjas? Prokuratūra? Bet žiniasklaidoje pilna pranešimų, kaip Generalinė prokuratūra pati pažeidžia Viešųjų pirkimų įstatymą. Ar jai išduota indulgencija pažeidinėti įstatymus? Čia, kaip ir visoje mūsų teisėtvarkoje, didžiausia netvarka, atverianti duris savivalei. Griaunami pastatyti pastatai – ne tik materialinė, bet ir moralinė žala. Turi būti įstatymuose nustatyta kontroliuojančių organizacijų atsakomybė už savo pareigų neatlikimą. Įstatymų leidyba – Seimo kompetencija, bet Lietuvos piliečiai į jį deleguoja šokėjus, dainininkus arba net teistus asmenis…
O dėl Valdovų rūmų į galvą lenda šventvagiška mintis: kai 2013 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai, bus jau kita vyriausybė… O kai kas trins rankas: „Ar nesakėme, kad Lietuva nesugeba būti savarankiška valstybė…“ Demokratiniuose kraštuose nesugebanti tvarkytis vyriausybė atsistatydina ir atsiduoda rinkėjų valiai. Tik ne Lietuvoje. Čia kiekviena vyriausybė į valdžios lovį įsikibusi dantimis ir nagais, kaip koks Muammaras Gaddafi. Ir nebelieka nieko kito, kaip svajoti apie išganingus užsienio investuotojus, užuot mąsčius, kaip įvedus elementarią tvarką savo krašte.
B.Genzelis ne autoritetas- puikiai prisimenu jo arogantiškas ir aktyvias elgsenas nepriklausomybės pradžioje prieš desovietizaciją, prieš teisingumą ir už dabartinės valstybinės betvarkės pamatines konstrukcijas.