1945 m. gegužės 16 d. Lazdijų rajone Kalniškės miške (tuometinės Alytaus apskrities Simno valsčiuje) Sovietų Sąjungos NKVD kariuomenė, talkinant Simno stribams apsupo apie 100 partizanų, vadovaujamų Lietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno. Partizanai iš apsupimo prasiveržė tik sutemus. Ši kova pareikalavo labai daug aukų, per kurią žuvo 42 vyrai ir dvi moterys, viena iš jų – snaiperė vado Jono Neifalto-Lakūno žmona Albina Griškonytė-Neifaltienė, slapyvardžiu Pušelė.
1989 m. partizanai perlaidoti Simno kapinėse. Pastatytas paminklas.
Iš priešo apsupties ištrūkti pavyko apie 20 partizanų. Būrio vadui J. Neifaltui-Lakūnui taip pat pasisekė išsigelbėti, bet jis žuvo po kelių mėnesių prie Atesnykėlių kaimo. Partizanų palaikai buvo atvežti į Simną ir išniekinti aikštėje, po trijų dienų užkasti Simno ežero pakrantėje netoliese Simno kapinių. 1988 m. partizanų palaidojimo vietoje pastatytas kryžius. Vietą pažymėjo ir kryžių pagamino bei pastatė Kalniškės mūšio dalyvis Edmundas Austrevičius. Po metų partizanų palaikai perlaidoti Simno kapinėse. 1991 metais Kalniškės mūšio vietoje pastatytas paminklas žuvusiesiems.
Kiekvienais metais gegužės viduryje į mūšio vietą Kalniškės miške pagerbti per mūšį žuvusių partizanų atvyksta rezistencinių kovų dalyviai, jų vaikai, tremtiniai, skautai, visi, kurie neabejingi Lietuvos praeičiai ir ateičiai.
Ir šiais metais, gegužės 15 d., prieš 66-erius metus žuvusiems Kalniškės mūšyje pagerbti ir atminti mūšio vietoje buvo surengtas minėjimas, vyko patriotinių dainų šventė „Te skamba dainos milžinkapių šaly“.
Renginyje dalyvavo krašto apsaugos viceministrė Indrė Pociūtė–Levickienė, Lazdijų rajono savivaldybės atstovai, vietos meno kolektyvai, Lazdijų rajono savivaldybės Krosnos pagrindinės ir Šeštokų vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai. Minėjime dalyvavo Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono (Alytus), Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono (Marijampolė), Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai, Lietuvos šaulių sąjungos Alytaus rinktinės šauliai.
Siekiant įamžinti šį svarbų mūšį Krašto apsaugos ministerijos pasitarimų salei buvo suteiktas Kalniškės vardas. Čia eksponuojamas žemėlapis su pažymėta mūšio vieta, mūšio aprašymas, paminklo žuvusiems Kalniškės mūšyje nuotraukos.
Laisvės kovotojas Juozas Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai“ apie Kalniškės mūšį rašė:
„Pietų Lietuvoje vienos iš gyventojų pasakoti mėgiamų kautynių yra žinomos Kalniškių vardu – dažnai lietuvio prisimenamos keliose liaudies sukurtose dainose. Jos įvyko 1945 metais gegužės mėnesį Kalniškių miškely, kur 80 partizanų, vadovaujami Lakūno, per kelias valandas sunaikino su viršum 400 enkavedistų .
Šiose kautynėse šalia vyrų lygiai drąsiai pasirodė ir moterys. Lakūno žmona (buvusi mokytoja) per visas kautynes drąsiai kovėsi, pavaduodama kritusius kulkosvaidininkus, neišleisdama iš rankų kulkosvaidžio net tada, kai ją per abi kojas sužeidė. Šalia jos lygiai drąsiai kovėsi partizanė Pušelė.
Įsitvirtinusius Kalniškės miško aukštumoje partizanus puolė dešimteriopai didesnės enkavedistų pajėgos, atžygiavusios iš Simno. Kautynės virė kelias valandas, bolševikams bandant įsibrauti į partizanų pozicijas. Visi puolimai sugniužo į kietą pasipriešinimą, kalnagūbrį nusėjant vis naujomis aukomis.
Tik baigdami amuniciją, partizanai iš gynimosi perėjo į veržlų puolimą ir, paskutinėmis šovinių saujomis pralaužę gilius bolševikų žiedus, kurie supo partizanus, išsiveržė į laisvę.
Miško kalnagūbryje amžiams liko ilsėtis dalinio vadas Lakūnas, jo žmona, Pušelė ir didesnioji kitų kovotojų dalis. Jų paskutinę Lietuvai maldą liaudis įamžino dainos žodžiuose, kurie vaizdžiai nusako šiandien žudomos tautos tragediją:
Sese, pink vainiką žalią,
Atnešk paslapčia,
Broli, juodą medžio kryžių
Pastatyk nakčia… “
Laisvės daina „Kalniškės mūšis“
Muzika ir daina iš CD albumo skirto Lietuvos Sūnums kritusiems nelygioje kovoje su rusų okupantais 1944-1969 metais „Už laisvę , Tėvynę ir Tave“. Dainuoja aktorė ir režisierė Ieva Stundžytė kurios seneliai buvo politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai. Ievos mama gimė Sibire. Ievos močiutė yra daugelio laisvės kovotojų dainų žinovė.
httpv://youtu.be/MOLNWtqafdI
KALNIŠKĖS MŪŠIS
Tu su pumpurais palikai sodus,
Tad sugrįžk aplankyti žiedų,
Argi tu jų dar nepasiilgai,
O gal seka, sugrįžti baugu. // 2k
Pasakyk, laukiamasis, kada grįši,
Ir kuriam man klūpoti lange,
Kuriuo takeliu tave pasitikti,
Saulei leidžiantis, o gal ryte. // 2k
Šiandien Kalniškės mišką apsupo
Tūkstantinė kareivių minia.
Jie ginkluoti iš fronto sugrįžo,
Kai su vokiečiais baigės kova.
Atidarė jie pragaro ugnį
Prieš artojus, gimtinės laukų.
Jų vardai užu auksą samdyti,
Negailėjo, neskaitė aukų.
Labai daug žuvo mūsų brolių,
Daug beginklių – mažai šovinių.
Na, ir jėgos siaubingai nelygios,
Apsuptiems neleido sulaukt draugų. // 2k
Ant pievelės, kur balo mūs drobės,
Prie upelio, kur skalbdavom jas,
Žuvo mano brolelis jauniausias,
Jo lavoną ten rusai atras.
Rankas laužė senoji motulė,
Žuvo jos vienturtelis sūnus.
Jį palaidos stribai dilgėlynuos,
Pasiguost jai net kapo nebus. // 2k
Negrįš broliai, negrįš bernuželiai,
Nei tėveliai mažyčių vaikų.
Nerymokit languos, nei prie vartų,
Nesugrįš žiedais klotu taku. // 2k
Nesugrįš žiedais klotu taku…
Šlovė Didvyriams! Amžina pražūtis – okupantams.
Skaičiau, kad kaip tik Neifalto – Lakūno žmona ir buvo Pušelė.
O iš apsupimo išėjo vienetai. Vienam tokiam Lakūnas sakė: tu eik, o mes dengsim. Tas išėjęs, kaip suprantu, dienomis buvo paprastas eilinis kolūkietis, o kitu metu partizanavo. Tai jis ir nupasakojo visa tai.
Žuvusių tiek daug nebuvo – irgi apie tai buvo rašyta.
Tai ir rašoma čia: „viena iš jų – snaiperė vado Jono Neifalto-Lakūno žmona Albina Griškonytė-Neifaltienė, slapyvardžiu Pušelė“.
Tai buvo, ko gero, garsiausias partizanų mūšis.
Kovojo jie tikrai gerai – jie buvo ant kalno, o priešams lipti į kalną buvo sunku.
Jooo. Didelės kovos buvo. Bet kas čia nūnai darosi: kai mes nugalėjom visus įmanomus priešus Kaune šviesiu paros laiku paprastu metalo armatūros strypu yra patiesiamas ant grindinio karžygys Tadas Kavolis? Kas ten Kaune darosi?
Tik perskaičiusi šio straipsnio pavadinimą, susiradau dainą “Kalniškės mūšis”, kurią puikiai žinau iš savo mamos, o dabar ją dainuoja ir mano dukterėčia (sesers dukra) Ieva Stundžytė, norėdama pasiūlyti ir Jums jos paklausyti. Preskaičiau straipsnį ir pamačiau, kad dainos nuoroda jau čia yra. Ačiū.
Beje, pristatant Ievutę (dainos atlikėją) yra netikslumų: jos tik mama yra tremtinių vaikas, gimęs tremtyje (ji yra jauniausia iš mūsų keturių, gimusių Sibire). Ievos seneliai (iš mamos pusės) abu yra buvę politiniai kaliniai, vėliau tremtiniai. O Ievos tėvelio tėvams pavyko išvengti tremties, tačiau patriotiškumo nestokojo ir jie: gyveno kukliai, bet okupantui nepataikavo ir to mokė savo vaikus. Jos tėtis gimė, užaugo, studijas baigė, šeimą sukūrė ir užaugino keturis vaikus Kaune. Būtent jis buvo pirmasis Ievos mokytojas, mokęs ir skatinęs ją dainuoti: pats grodamas gitara, su vyriausia dukra Ieva, su metukais jaunesniu sūnumi Andriumi, tada dar visai mažučiais, Sąjūdžio laikais traukė visas tuomet buvusias labai populiarias patriotines dainas. Taip kad ir Ievutės patriotiškumas yra ne atsitiktinis, nes jis atėjo su senelių, tėvų genais, pasakojimais, dainomis.
Gerbiama Elena, dėkui Jums už gražų įrašą ir malonius paaiškinimus. Vakar nemiegojau iki kokių 4 val. ryto, kol susirankiojau šią reikiamą medžiagą apie Kalniškės mūšį ir parengiau spaudai. Šia proga pirmą kartą neakivaizdžiai susipažinau ir su Ieva. Mačiau ją kažkuriame videoklipe su kareivišakais batais smagiai traukiančią partizanų dainas. Be galo džiugu, smagu ir miela matyti, kad tokių jaunų žmonių esama. Tiesa sakant net darbui jėgų daugiau atsiranda, pamačius, paklausius, pasigrožėjus. Gal 10 ar 13 kartų vakar naktį klausiau šią įkvepiančią dainą. Kol išaušo. Galvoju – gal mūsų Partizanų Vėlėms buvo tuomet irgi smagu jausti, kad apie jas galvojama, kad nubrukiama ašara.
Ta pačia proga gal dar galėtumėte suteikti žinių apie Ievos močiutę, kuri kaip rašoma – žino daug partizanų dainų ar ji dar gyva?
Ir dar – pataisiau tekstą kur rašoma apie Ievos tėvus. Ar dabar viskas gerai?
Tie, kurie krito nelygioje kovoje už savo ir savo Tėvynės laisvę, jau niekada “nesugrįš žiedais klotu taku”…
Tačiau iš lagerių, iš tremties kai kurie vis tik sugrįžo, nors tie, kas juos ten trėmė, grūdo į mirties lagerius ir marino badu, alino utelėmis bei ligomis, buvo jiems numatę kitą likimą: jie manė, kad ir šitie jau niekada nesugrįš. O jie sugrįžo! Ir sugrįžo ne vieni, o, tolimame Sibire sukūrę šeimas, parsivežė ir vaikučių pulkelius. Juk ten kurdami šeimą, gimdydami vaikus, net nebuvo tikri, kad tikrai galės grįžti Lietuvon. Puikiai žinojo, kad jų sodybos sunaikintos, kurtis reikėtų tuščioje vietoje ir tik savo jėgomis. Bet viltis buvo. Buvo begalinis ilgesys, stipresnis už viską.
Mano tėvų pirmoji dukra mirė, pagyvenusi vos dešimt mėnesių. Palaidojo Sibire ir gimdė kitus vaikus. Tada juk nežinojo, jog po trisdešimties metų galės į Lietuvą parvežti ir jos kaulelius. Tada jie tik darė tai, ką žinojo privalą daryti, ką darytų, jei gyventų Lietuvoje: ten tuokėsi, laiminami lietuvio kunigo tremtinio, ten krikštijo savo vaikus, ten kalbėjo su jais tik lietuviškai, ten prie namuose parengto altorėlio giedojo Kalėdų, Marijai skirtas giesmes, o vestuvėse, krikštynose traukė lietuviškas dainas. Kažkaip net prasimanydavo lietuviškų dainų plokštelių… Atsimenu dar Sibire girdėtas dainas iš plokštelės: “Vai gi gražus gražus rūtelių darželis”, “Kur bakužė samanota” ir kitas. Tos dainos, ten tolimame Sibire, mano seneliams (gyvenome viename barake kartu su tėvelio tėvais ir broliu), tėvams, mačiusiems tai, kas apdainuojama, skambėjo ypatingu grožiu bei ilgesiu. O mes, vaikai, dar niekada nematę to stebuklingo krašto Lietuvos, jautėm, supratom, jog tai yra kažkas nuostabaus, stebuklingo ir jau mylėjome savo Tėvynę, kurioje nebuvo lemta gimti, bet niekieno valioj nebuvo uždrausti ją mylėti…
O šiandien man yra labai nesuprantama, neaišku, kaip tie kiti Lietuvos vaikai, turėję laimę nebūti ištremti, galėję augti ir toliau savo, savo tėvų, senelių namuose, sodybose, matę aikštėse išguldytus suniokotus savo kaimo pažįstamus vaikinus, merginas, savo buvusius mokytojus, galėjo sau leisti eiti koja kojon su okupantu: būti komjaunuoliais, komunistais, išdavinėti savo tėvynainius?
Gal tai buvo jų gyvenimo klaida. Tai būtų gal ir galima suprasti. Jei jie prašytų atleidimo, būtų galima, netgi būtų būtina jiems atleisti. Bet ar galima tai pateisinti? Ar galima pateisinti, TOLERUOTI šiandieninį jų puikavimąsi, kai jie, veidmainiškai gražbyliaudami savo kolaboravimą su okupantu vadina “darbu Lietuvai”? Negana to, jie juk drįsta dar vienam ar kitam prikabinti net išdaviko etiketę, apkaltinti patriotiškumo stoka, suskirstyti, kas vertas lietuvio vardo, o kas ne, kas vertas Lietuvos pilietybės, o kas ne. Turėtų bent kiek sąžinės, tai atsiprašytų viešai ir pasitrauktų į šoną.
Bet gi ne. Kiek buvusių politinių kalinių, tremtinių, disidentų, jų vaikų šiandien yra Seime, užima kitas aukštas pareigas Lietuvos valstybėje? VIENETAI. Tokie vienetai, kad jų balsas nieko nereiškia. Jų ten nėra, nes nėra Lietuvoj žmonių manačių, jog būtent jie verti vadovauti Lietuvai, jog būtent jie visada statys Lietuvos reikalus aukščiau už savo asmeninius, juk būtent jie dirbs idėjos, o ne materializmo vedami.
Taip, anie neturi sąžinės, o Tu, RINKĖJAU, ar jos turi, jei renki Lietuvai vadovauti buvusį komunistą, komjaunuolį, kolaborantą???
Tai taip ir lieka neaišku, kas yra kas Lietuvoje: kas gi yra patriotas, o kas išdavikas, kas tarnauja Lietuvai, o kas ją paklupdo savo asmeninei gerovei tarnauti, kas tik rėkia: “Aš myliu Lietuvą”, o kas ją iš tikrųjų myli. Ir myli ne žodžiais, ne demonstracijomis, o savo atsidavimu, savo visu protu, jausmais, savo visomis jėgomis, savo visu gyvenimu tai liudija.
Pone Jonai Vaiškūnai,
ačiū Jums už dėmesį mano pastabėlėms.
Labai malonu, kad domitės ir mano mamyte, Ievos močiute – ji (Anelė Mikailionienė) tikrai to verta. Ji verta didelės pagarbos, kurios užsitarnavo visu savo gyvenimu.
Ačiū Dievui, ji dar ne tik gyva, bet ir visai neblogos sveikatos, nors jau sulaukė gražaus amžiaus – jai jau 86-eri. Turint omenyje tai, kad teko 10 metų iškalėti Stalino konclageryje, Sibire palaidoti savo vyriausiąją dukrą, o grįžus į Lietuvą su mumis trimis pabiručiais pametinukais, čia palaidoti įsčiose parsivežtą dar vieną dukrytę… Taigi pagimdyti šeši vaikai: keturi užauginti, du palaidoti. Bet Dievas atseikėjo vaikaičių – visi vienuolika jau užaugo šauniais vyrukais ir panelėmis.
Gyvas ir mano tėtis Jonas Mikailionis, irgi politinis kalinys bei tremtinys. Jie gyvena Alytuje, savo pačių rankomis pasistaytame name. Mamytė visą gyvenimą giedojo bažnyčios chore, atlikdama ir solines partijas. Jaunystėje svajojo studijuoti dainavimą konservatorijoje, bet buvo lemta “konservatorijas” praeiti lageriuose, o dainas keitė lopšinės saviems vaikams, giesmės bažnyčios chore. O šiaip tai ji dainuoja arba gieda nuolat, ką beveiktų, ką bedarytų, kur bebūtų… Moka labai daug ir tremtinių dainų, kurių aš ilgai negalėdavau ramiai klausyti, nes jos mane visada jaudino ir tebejaudina iki ašarų. Dažnai sudrėksta ir jos akys, ypač, kai dainuoja apie brolelį, kuris jau niekada nesugrįš, neapkabins, “…neparveš karolių iš šalto Sibiro šalies…, nors Tėvynė bus laisva…”, mat, vienas brolis buvo paitraukęs į Vakarus ir, deja, Lietuvon taip niekada ir negrįžo – mirė dar 1974-aisiais. Paradoksalu: jų visa šeima, kai mano mano mama buvo pasodinta kaip politinė kalinė (partizanų ryšininkė), buvo ištremta į Sibirą (tėvai, sesrys, dar vienas namuose buvęs brolis) ir visi iš ten grįžo gyvi. O jis iš tos Amerikos taip ir nesugrįžo…
Dar kartą dėkoju už dėmesį.
Gerbiama Elena, dar kartą dėkoju Jums už išsakytas gražias mintis ir čia perteiktus nuoširdžius jausmus. Manau, akd tokie įrašai Alkui tikra dovana. Jei visi tokie būtų tie vadinami KOMENTARAI, tai skaitytumėme ir džiaugtumėmės kaip pačiais šviesiausiais straipsniais. Labai džiugu, kad Jūsų Mama sveika ir gyva, perduokite Jai nuoširdų linkėjimą, – kad gyventų kiek tik širdis geidžia.
Būtų šaunu, kad visos Jos dainos, pasakojimai ir prisiminimai būtų užrašyti. Šiandien taip nesunku paspausti kokio elektroninio prietaiso mygtuką ir įrašyti tas brangias istorines žinias, tą jaudinančią gyvą tautosaką. Mums tų žinių reikia. Tikiuosi reiks dar ir mūsų vaikams bei anūkams.
Sekmės Jums.
Elena,
kad ir kiek būtų gaila nekaltai nukentėjusių (nežinau kaip buvo jūsų šeimos atveju), bet tremtinys – ne profesija. Valstybei pakelti reikia kitų žinių, kas, deja, nebuvo suprasta nuo pat pradžių, todėl Lietuva ir išsivaikšto.
Prisiimkite savo kaltės dalį dėl dabartinės Lietuvos padėties.
Kada išmoksite į tikrovę žiūrėti objektyviai (šitai sakau visiems tremtiniams ir kitaip stalininiame laike nukentėjusiems), tada gyvewnime ieškosite ne priešų, kurių seniai kaulai sudūlėjo, o tų, kurie gali Lietuvą pakelti.
Kitaip ir toliau būsite akmeniu po kaklu Lietuvai.
tu ( iš mažosios raidės) gan senokai įvairiuose leidiniuose pateikinėji “nuomones”, dergiančias savo (gal ne savo?) šalį Lietuvą.
Tremtinys- ne profesija. Tai tiek carinių, tiek bolševikinių išsigymėlių suteiktas statusas Lietuvos patriotams už jų meilę ir pagarbą savo Tėvynei.
Lietuviai priversti palikti savo šalį dėl:
-nepriimto desovietizacijos įstatymo ir neeliminuotų LKP/KGB banditų iš Lietuvos politekonominio valdymo;
-nuo 1992 metų pradėto aktyvaus tautiškumo slopinimo ( 1988-:-1991 metais tai buvo pagrindinis veiksnys tautai) ir tautiškai nusiteikusių pareigūnų sistemingas atleidinėjimas iš pareigų;
– LKP/ KGB aktyvo atnaujintų nusikaltėkių gaujų formavimų veiksmų;
-LKP/ KGB aktyvo vykdytų prichvatizavimų, naikinusių darbo vietas ir skatinusių bedarbystę, tuo pat metu itin stipriai branginant pragyvenimą Lietuvoje.
“tikras lietuvis” manipuliuoja sąvokomis ” priešų paieška, raganų medžioklė….” bandydamas sumenkinti padarytus itin žiaurius nusikaltimus Lietuvai, piliečiams ir itin žiaurius nusikaltėlius tarp KPSS/ LKP/ KGB banditų ir eliminuodamas teisingumo atstatymo sąvoką. Tai, gal būt, tuomet šis netikras lietuvis žymiai menkesnių nusikaltėlių ( daktarinių/ tulpinių/ gaidjurginių/ pavienių maniakų ir sadistų….) aukų artimiesiems tą pačią frazę mestelėtų ” neieškokite priešų, užmirškite…”, vietoje reikalavimo per teismus ir prokuratūras ( nors ir sovietinių banditų auklėtas) teisingumą atstatyti.
Nušneki, Broniuk –
ne tremtiniai statė ir išlaikė Lietuvą Lietuva, o joje gyvenantys žmonės.
Kodėl jūs bijote paklausyti “In memoria Sigitas Geda” kalbos youtube “Mieli lietuviai ir kitos išdidžios tautos!”?
Ten labai gerai buvo paaiškinta kas yra lietuvis ir kaip jis turėjo elgtis.
Taigi lietuviai – tai tie, kurie gyvena visais laikais Lietuvoje ir ją išlaiko gyvą.
Gerbiamasis Broniau,
ačiū Jums, kad taip tiksliai ir koncentruotai įvardijote priežastis, dėl kurių didelė dalis nuoširdžiai patriotiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių yra priversti emigruoti net ir iš laisvos Lietuvos valstybės. Jie ir šiandien “tikriesiems lietuviams”, užvaldžiusiems Lietuvą po 1992-ųjų metų, yra “akmuo po kaklu”, kurio jie sistemingai ir planingai kratosi. Ir, deja, labai sėkmingai.
Apkaltinti patys žmonės, kurie neišgyvendami Lietuvoje, vengdami bado ir išnykimo, išsigeklbėjimo ieško už mylimos Tėvynės ribų, jie išvadinami išdavikais, nevertais net lietuvio vardo, iš jų atimama galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę, jei įsigyja kitos šalies pilietybę.
Labai nenorėčiau būti neteisingai suprasta ir apkaltinta keršto siekimu. Jokiu būdu NE!!!
Aš raginu suvokti, suprasti, kad niekas šiame pasaulyje nelieka be atlygio. Todėl ir visas tas blogis, kurį mūsų valstybės žmonės per pastaruosius dešimtmečius padarė vieni kitiems irgi niekur nedingo. Ir po kurio laiko nusikaltėlis turi atsakyti už tą juodą darbą savo, savo vaikų bei tolimesnių palikuonių dvasine bei fizine nesveikata. O mūsų tauta, valstybė nėra skaitlinga, todėl visi esame susiję be galo tampriais davsiniais ir net fiziniais saitais. Ir tie blogi darbai, blogi, pikti, keršto kupini žodžiai, mintys, skirti kitam žmogui, žmonių grupei nelieka be atsako. Ne veltui dažnai pasakome, nes tai jaučiame, akivaizdžiai matome, kad Lietuva serga. Lietuva serga baisia dvasine liga, nes pas mus nėra priimta viešai pasmerkti blogus darbus, blogus žodžius. Nėra priimta už tuos darbus, žodžius atgailauti. Todėl nėra galimybės ir dvasiškai apsivalyti nei tam, kuris blogą darbą padaro, piktą žodį pasako, nei tam, kurį tas blogas darbas, žodis įžeidžia, nes niekas neprašo atleidimo. Tada nėra galimybės atleisti, apsikabinti ir kaip broliams, sesėms švariomis sąžinėmis toliau vieningai siekti savo pačių, o kartu ir visos šalies švaraus, kilnaus gyvenimo.
Todėl ne pyktis skatinu. Labai veiksminga yra kolektyvinė atgaila ir malda už nuodėmes. Tai kas, kad ne aš išdavinėjau partizanus, tai kas, kad ne aš prisidėjau ar šaidžiau žydus, tai kas, kad ne aš buvau aktyvus komjaunuolis ar savanaudis komunistas, tai kas, kad ne aš šiandien prichvatizavau Lietuvą ir dalį Lietuvos piliečių padariau skurdžiais, priverčiau juos net išvažiuoti iš Lietuvos ir t.t. ir pan., bet tai darė visai čia pat šalia gyvenantis mano kaimynas, mano gal net brolis, giminaitis, mano bendrapilietis, net lietuvis. Aš nežinau, kodėl jis tai darė. Gal ir jis pats dar šiandien tiksliai nesuvokia, kodėl jis tai darė, daro, bet aš žinau, jog tai yra blogis, kuris kenkia šiandien ne tik tam blogadariui, bet ir man, mano tautai, mano valstybei, mano Tėvynei, kuris atvėrė kanalą tamsiajam pasauliui ir sudarė galimybę kenkti palikuonims, silpninti mūsų visos tautos dvasinę bei fizinę svaikatą ir kitas struktūras.
Melstis ar siųsti šviesias mintis, gerus linkėjimus vieni kitiems galime visi, nepriklausomai nuo to, kaip suvokiame dievybę, kaip priimame Visatos Kūrėją, jei tik turime Aukščiausiojo siųstos išminties ir galime suprasti savo ir kitų padarytas gyvenimo klaidas, jei tik galime suprasti, jog per atgailą galime panaikinti jų poveikį sau ir savo palikuonims, kad galime jų išvengti ir nebekartoti.
Taip pat dar norėčiau paraginti išmokti teisingai kontaktuoti su mūsų tautos istorija, praeitimi. Manau, kad nėra gerai, kai tarsi gyvenama ne darbartimi, o praeitimi. Juk kuo labiau, kuo tampriau žmogus yra prisirišęs prie praeities, tuo blankesnė yra ateitis, net dabartį sunku teisingai suvokti.
Praeitis turėtų būti prisiminama tik tiek, kiek ji yra reikalnga dabarčiai, ateičiai ir tik tam, kad nebekartotume padarytų klaidų, kad išmintingai pdėtume sau ir kitiems išbristi iš sudėtingos situacijos. Praeitis, be abejo, reikalinga ir auklėjant jaunąją kartą, savo palikuonis.
Todėl auklėdami savo vaikus ir anūkus, o taip pat ir patys save, neužmirškime jiems ir sau įdiegti gyveno išminties, išmokyti ir išmokti branginti kitus ŽMONES ir išmokime, išmokykime savo palikuonis, vaikus bei vaikaičius ATSIPRAŠYTI už savo ir net ir kitų klaidas. Suvokime, kad atsiprašyti gali tik labai išmintinga, kilni ir dora asmenybė. Menkystai, deja, tai neprieinama… Todėl atsiparškime ir už juos tie, kurie suvokiame atsiparšymo, susitaikymo vertę bei svarbą – tiek kiekvienam iš mūsų asmeniškai, tiek visai mūsų tautai, valstybei, Tėvynei Lietuvai.
Emigruoja ne patriotiškų veiksmų vedini, o dėl to, kad “patriotai”, neturėdami supratimo apie valstybės valdymą ir nagus, riestus į save, Lietuvą ne kėlė nuo gauto tarybinio gyvenimo lygio, o griovė.
Reiketu su gerbti kovojusius, rasant straipsnius atsiduot nors dalele tiek kiek jie. Iš priešo apsupties ištrūkti pavyko apie 20 partizanų. Būrio vadui J. Neifaltui-Lakūnui taip pat pasisekė išsigelbėti, bet jis žuvo po kelių mėnesių prie Atesnykėlių kaimo. Miško kalnagūbryje amžiams liko ilsėtis dalinio vadas Lakūnas, jo žmona, Pušelė ir didesnioji kitų kovotojų dalis. Na nesusieina kazkaip, gal as per mazai zinau… . Su meile viseims padejusiems galvas uz tai kuom galiu didziuotis siandien ir uz tuos kurie tuo didziuojasi…
Neifalta zuvo Kalniskes misko pakrastyje netoli nedideles pelkes,esancios Stebuliu kaime.Pelke tuo laiku buvo vadinama Kamšos.Šarkiškiu kaimo pakraštyje jis su partizanu Perlu galimai buvo isduotas,vieno Sarkiskiu kaimo gyventojo.Per miska bego link Stebuliu kaimo,buvo suzeistas i koja,ji Perlas paliko,pabegdamas pamiske link Seiminiskiu kaimo.Zuvimo vieta,man zinoma tiksli,nes mes ten gyvenom ir jis,matyt,tikejosi pas mus issigelbeti.Nors buvau dar visai mazas,bet atsimenu ta trumpa musi.
Elenai jusu pastebejimai labai teisingi, bet siandien taip tuscia jog prijauciantiems tai padeda pasikrauti. Ziurekim i prieki kad netektu gailetis del savo praeities.