Algirdas Patackas, www.voruta.lt
Atvirai į atvirą intelektualų laišką dėl Lietuvos-Lenkijos santykių.
Grupė intelektualų – Antanas Gailius, doc. Irena Vaišvilaitė, prof. Alvydas Jokubaitis doc. Paulius V. Subačius, prof. Danutė Gailienė, kun. Julius Sasnauskas OFM, prof. Rimvydas Petrauskas – paskelbė atvirą laišką apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pavadintą „Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu“.
Pasirašyti buvo siūloma ir man – gavau Seimo nario Manto Adomėno, kuris, kaip supratau, buvo vienas iš akcijos iniciatorių, laišką. Dar nematęs teksto, sutikau prisidėti prie šios pastangos, nes esu, kaip ir laiško autoriai, tos nuomonės, kad konfrontacija tarp dviejų artimų katalikiškų tautų niekur neveda ir gali prišaukti nelaimę, kokia buvo ištikusi jas XVIII a. gale – valstybingumo praradimo; esu ta tema parašęs straipsnį („Lietuva–Lenkija, arba atgal į ateitį“; išsp. lrytas.lt, alfa.lt, voruta.lt).
Tačiau gavęs tekstą apstulbau – šalia priimtinų teiginių apie santarvės būtinybę, ypač artėjant krikščioniškajai Prisikėlimo šventei, apie bendras kovas su likiminiais priešais, radau ir tokią pastraipą:
„Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į „prarastuosius amžius“, iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą – nuo Žalgirio mūšio iki Gegužės 3-osios Konstitucijos, nuo Aušros Vartų iki bendros kovos prieš abiejų tautų laisvės priešus – tiek 1863-iaisiais, tiek 1989-aisiais metais.“
Savaime aišku, apie parašą po šituo negalėjo būti ir kalbos (tą suvokė netgi BNS redaktoriai, praleidę šį „šedevrą“ perpasakodami laiško turinį). Vis dėlto, nenorėdamas žlugdyti akcijos, pateikiau kitą redakciją ir mandagiai parašiau Mantui: „Niekaip negaliu prieškarinės „šaipokiškos“ linijos laikyti šovinistine ir šmeižikiška – tiesiog tuo metu ji buvo natūraliai tautos esminės dalies pasirinkta ir visiškai save pateisino. Kitas dalykas – naujieji laikai. Taip pat negaliu vienareikšmiškai vertinti Kovo 11-sios eitynių kaip pseudopatriotinių – pats, kai tik jos prasidėjo nepriimtina forma, bandžiau jas sulaikyti, tačiau dabar jos jau iš vidaus pakankamai kontroliuojamos ir pagaliau nebesustabdomos. Negaliu stovėti vienoje gretoje su Paleckiu ir Zurofu. Pasirašyti galėčiau – esu už santarvę – jei būtų atsižvelgta į pastabas. Tada išsiplėstų pasirašiusių ratas. Tekstas pernelyg individualus, „gaidiškas“. Antraip liksite grupele, tebegiedančia 1990-2000 m. „bumblauskišką“ giesmę, kuri gal tiko kurį laiką, bet padėtis juk jau pasikeitė – argi nejuntate?“.
Tačiau kai telefoninio pokalbio metu suvokiau, jog pataisa nebus priimta, mandagybės baigėsi: „Kas jūs tokie, kad galite apšaukti šovinistais tuos 2 000 pilkasermėgių kaimo vaikinų, kurie padėjo galvas už Nepriklausomybę? Šito nebūtų drįsęs ir paskutinis pilsudskininkas… Suniekinti tas visos tautos pastangas, tą priesaiką „Mes be Vilniaus nenurimsim…“. Tai nebuvo vien tautininkiška politika. Mano tėvas sėdėjo Smetonos kalėjime už savo katalikiškas pažiūras, bet jis niekada nei vienu žodžiu nepasisakė prieš to meto valstybės politiką dėl Vilniaus, nes tai buvo visos tautos viltis ir siekinys. Argi nesuvokiate, kad lenkams Vilnius buvo tik vienas iš daugelio jų „kresų“, o Lietuvai tai buvo klausimas žūti ar būti? Kad Lietuvos istorija po Liublino ėjo į duobę, iš kurios tik per Dievo stebuklą buvo išsigelbėta? Kad jūsų hymansai grėsė galutiniu kalbos praradimu, o tuo pačiu ir mentaline mirtimi? Iš kur šitas kumečio kompleksas, šitas serviliškumas, juk rodos nebesate pirma karta nuo žagrės? Ir ar suvokiate, kad einate prieš tautą, kuri gali jus nušluoti su visais jūsų intelektais…“.
Tai tiek šįkart broliams intelektualams – be „przepraszem“. Ir ačiū Tau, Mantai, kad neradau Tavo parašo po tuo nelemtu laišku…
Na, kol kas R. Ozolas ir A. Patackas sveikai ir taikliai sureagavo į tokį pseudointelektualų laišką. Per tokias savireklamines viešųjų ryšių akcijas ir atsisijos tikrieji intelektualai.
Na, o tai kur tas Manto parašas? Taip , to Manto , kuris išaiškino , jog protėvių tikėjimas buvo apgintas leidus visur prikabinėti nukryžiuotąjį.
Nu tvarkoj, Patackas kaip visada aistringai ir dažnai teisingai šneka, bet tų pilkasermėgių aš neidealizuočiau. Žmonėmis manipuliuojama, tai buvo daroma ir tuomet. Padėti galvą dėl valstybės- kvailystė. Lygiai taip pat kvaila mirti už valstybės nepriklausomybę, tuo labiau, kad ir ta nepriklausomybė labai abejotina. Žmogus turi kovoti už savo gyvybės išsaugojimą. Kovoti ne tik ginklu, bet ir protu, o kartais ir kojomis, t.y. bėgti iš tos vietos, kur gresia nekontroliuojamas pavojus gyvybei. Karti tiesa- valstybei žmogus visada buvo ir bus statistinis vienetas, pastumdėlis, patrankų mėsa, mokesčių mokėtojas-vergas. Valstybė neabejodama meta žmones į karo mėsmalę, kai jai, o tiksliau- išrinktųjų klanui, tai naudinga. Žinoma, visada prisidengiama aukštais siekiais (laisvė, nepriklausomybė, etc.), bet to žmonės taip niekada ir nesulaukia.
Susipažinkime: Valstybė – tai Aš.
Gal tu dar ir konstitucija tada?
Ir ką čia veikia anarchija.lt redakcija? Ar čia rašo ta moterėlė, kur klūpėjo su plakatu “sunaikink savyje Landsbergį” ar pan?
Didžiausia grėsmė Lietuvos (kaip valstybės) ir lietuvių (kaip baltų tautos kartu su latviais) saugumui yra nebaigtas Lenkijos 1919 metais pradėtas karas prieš Lietuvą.
Būtina pasirašyti su Lenkija šio karo Taikos sutartį, kurio pagrindinis punktas būtų okupacinės Lenkijos armijos išvedimas iš Lietuvos valstybės teritorijos – Augustavo, Suvalkų, Seinų, Punsko.
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
KATALOGAS
1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš
baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai
jotvingiai (dzūkai). Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų
etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje
Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931
metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
4. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir
1920-1939 metais.
5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto
okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
6. …
7. …
8. …
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).
Pritariu autoriui.
Avinistinių žydkrikščion. čionybės klūpalų mentalitetinis poreikis – gėdingai klūpoti, importiniais šventraščiais raginant ir kitus, – pritrenkia savaime.
Pilietiškumo principų amorfiškumas kritinėje būtinybėje – nykstančiai LT tautai išlikti – tai būtent prakeiktos christianizacijos palikimas, kuris nuo amžių klūpavinams dulkinamas.
Kiek gali prakeikta ta …čionybė tęstis ?
– Tol, kol ČIA gaivaluos šieji dievostebūkliniai straipspatackiai.
“Iš kur šitas kumečio kompleksas, šitas serviliškumas…”
– tai čia straipsnio autorius apie servist. save ?
Pasirašiusiųjų intelektualų bent pusė yra Katalikų Mokslų
Akademijos nariai. Būtent jie nusprendė premijuoti “patriotizmą skatinančią” D.Barono knygą, parodančią, jog Pilėnai “buvo kvailiai ir bailiai”. Antanas Gailius – ekspertų komisijos pirmininkas.
Gailiai Lietuvą užplūdusi kryžių čionija – skirta susitapatinti su prikaltuoju autoritaro personifikantu.
Ši “istorinė” versija ir jos slinktis šiandienai – straipsnio autoriui, vistik, priimtina.
Tai jau ne gailu, o tiesiog apgailėtina.
Atrodo, kad šios svetainės vadovai, išrindami mano komentarą – pasisakymą, skirtą Vilmantui Rutkauskui,nesuprato mano intencijų. Trumpai pakartosiu ką tada rašiau. Manau, kad nėra jokio pagrindo drastiškai, agresyviai kovoti su krikščionybe (katalikybe), nes tai būtų kova su savo pačių tauta, kuri kol kas vis dėlto yra labai susijusi su krikščionybe. Antra, kriščionybės įvedimas – tai globalinio pobūdžio reiškinys, kuriam pasipriešinti XIV – XV a. buvo visiškai neįmanoma. Jis sulygintinas su gamtos kataklizmu – žemės drebėjimu, ugnikalnio išsiveržimu ar galingu potvyniu, nuo kurio normalūs žmonės slepiasi, bet nesistengia jam atvirai priešintis. Ir mūsų pagoniškasis religinsi elitas nesipriešino, bet greičiausiai ėmėsi konspiratvaus veikimo, išoriškai tapdami krikščionimis (katalikais). Dėl to nenuostabu, kad XIX – XX am. tiek daug lietuvių katalikų dvasininkų buvo tikrais lietuvių patriotais ir iš esmeės tik tariamais (apsimestiniais) katalikais. Trečios priežasties kol kas neminėsiu, jei tai užkliuvo svetainės vadovams. Iš esmės šis komentaras taikytinas Vilmantui, kuris mano manymu ne visada taiklai ir psichologiškai pagrįstai kovoja su krikščionybe.
Galbūt, beatsisukant istorijai, vistik, tiesiog žydkrikščionybei artėja pabaiga – kaip grįžtamas atpildas už okupacinį autoritarizmą Lietuvai.
Šimtečiais Baltų parklupdymas vergovine linkme ir dvasia – žadinasi galimybėmis prabusti.
Straipsnyje svarstomi mūsų dviejų kamyninių tautų santykiai, o ne krikčionybė. Nesuprantu kai kurių pasisakymų dėl krikčionybės. jei ji tokia baisi ir bloga, tai gal gerbiamieji rašykite protėvių rašmenimis. juk šis raštas atėjo su krikčionybe. Tikiu, kad Lietuvoje kadaise egzistavo runos. tačiau mūsų kunigaikčiams labiau rūpėjo stumbrą girioje vaikytis nei rūpintis tautos kultūra, ūkiu ir mokslu. Jei Europoje XIVa. egzistavo universitetai, mokyklos-tai Lietuvoje buvo tamsu. Kunigaikčių dvaruose raštininkais dirbo katalikų ir pravoslavų vienuoliai. tiesa egzistavo miestuose pirkliai, bet ir tai buvo daugiau svetimtaučiai. Krikčionybė į lietuvą atėjo vėliausiai, bet ne kaip okupantė, bet kaip politinė būtinybė norint tapti visų pripažinta Europos valstybe.Ar krikčionybė kalta, kad pirmoji lietuviška knyga pasirodo tikXVI a. pirmoje pusėje. Jei mūsų kultūra buvo aukšto lygio, kodėl mūsų kunigaikčiai valdydami rusų teritorijas priimdavo pravoslavų tikėjimą ir tapdavo jo gynėjais. Ir dar nėra žydkrikčionių.Kol ji buvo tik žydų-ji buvo tik kaip sekta judėjų religijoje. tačiau tai atskira tema. O kas liečia mūsų santykius su Lietuvos lenkais. Man atrodo,kad reikalingas dialogas tarp mūsų, o n e tarp politikų.Ir tai turėtų daryti, būtent visuomeninės organizacijos.
Liutaurai, ar rimtai pamąstęs rašai:
„…mūsų kunigaikščiams labiau rūpėjo stumbrą girioje vaikytis nei rūpintis tautos kultūra, ūkiu ir mokslu… Lietuvoje buvo tamsu…“
Tai kodėl, tamstos manymu, čekų dainius Mikalojus Husovianas apie 1475 – 1485 metus lotyniškai parašytoje „giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ Vytautą Didįjį apibūdina kaip kaimynų gerbiamą, Europoje ir Azijoje žinomą valdovą, pergalingą karvedį, teisingą ir nusikaltėliams negailestingą teisėją, gamtinių krašto išteklių naudą suprantantį ir ja visokeriopai pasinaudoti gebantį šeimininką.“
Kodėl visu tūkstantmečiu anksčiau apkrikštytos tautos nebesugebėdavo išsiugdyti tvirtų lyderių, kodėl karaliais, kunigaikščiais kviesdavosi ir skelbdavo „tamsius“ lietuvius? Kodėl tie „tamsūs, atsilikę“ lietuviai, o tuo labiau žemaičiai, kurie išvis buvo paskutiniai apkrikštyti, sugebėjo apginti visą krikščionišką ir „pažangiai“ šarvuotą Europą nuo azijatų?
„…Kunigaikčių dvaruose raštininkais dirbo katalikų ir pravoslavų vienuoliai…“
Ar niekada nepagalvojai, kad gal tai ir yra viena iš svarbių priežasčių, kad šiandien daugelis krikščionybę laiko nekalta, labai humaniška ir net taikia religija?
„…Jei mūsų kultūra buvo aukšto lygio, kodėl mūsų kunigaikščiai valdydami rusų teritorijas priimdavo pravoslavų tikėjimą ir tapdavo jo gynėjais…“
Ar nemanai, kad toks elgesys buvo daug išmintingesnis ir naudingesnis tradicijas gerbiantiems žmonėms, nei su kiekvienu valdžios pasikeitimu bandymas kardinaliai keisti tautų papročius, tvarką, politiką, kas tikrovėje reiškia labai barbarišką griovimą, naikinimą to, kas šimtmečių eigoje turi daug didesnę vertę už vienuolynus, dvarus, pilis…
“Brolybės”, “neišvengiamybės”, “šviesybės” įvardinimas – žydkrikščionybės vingiuotų importinių teologinių preambolių tolesnis šiandieninis atstatinėjimas – tiesiog dusina vis dar gyvą prigimtinę Baltų dvasią.
Gudražydarminė apgailėtina baime parengta teorinė psichoanalitika – tai “išgelbėtoju” ramiai nusiraminti “klystantiems” ir prisiglausti prie to “išgelbėtojo”.
Šis judaistinis masalas – tapęs silpnųjų egoistine prieglauda – veikia lig šiol suklupdytiesiems.
Tiems, kurie yra stiprūs, tokie kaip jūs, Vilmantai, jokių “vingiuotų importinių teologinių preambolių” tolesnis atstatinėjimas nereikalingas, tačiau silpniesiems, pasimetuseiems, ir toliau veikiamiems krikščionybės tiesų, reikia parodyti kelią, reikia pamokyti, paimti už rankos ir vesti, pasinaudojant, kad ir tomis pačiomis krikščioniškomis sąvokomis, parodant, kad jos taip pat veda į tą pačią baltiškąją pasaulėžiūrą (taip, būtent, per tas pačias krikščioniškąsias tiesas galima pasimetusius leituvius sugrąžinti prie jų baltiškųjų šaknų). Vaisingas ir tas kelias, kuriuo jūs einate, Vilmantai – drąsus mūsų baltiškosios pasaulėžiūros ir istorijos sampratos priešpastaymas krikščioniškąjai. Bet esu tikras, kad ne mažiau vaisingas ir mano siūlomas kelias.
Ateinu į Tave, Žemynėle, su dėkingumu už kiekvieną Žemės Žolyną. Už nesuskaičiuojamas Žoles, augusias nuo pat Tavo pradžios lig šiandienos. Už Žoleles, kuriomis naudojęsi mūsieji žydkrikščionybės išskersti Protėviai.
Ateinu į Tave, Žemynėle, su dėkingumu, kad pasirūpini prigimtimi, žaliose lankose ir medžiuose priglausdama Gyvatos Gyvastį.
Ateinu į Tave, Žemynėle, kaip Gamtos ilgesys, gimęs iš Tamsos ir iš Žemės – į laiko ir erdvės Pasaulį – parsinešti Gyvybę, imant pavyzdį iš medžių, kaip jie vargsta šaknimis įsikabinę į Tave.
Ateinu į Tave, Žemynėle, su Protėvių ilgesiu Saulėje ir Pasaulyje.
Liutaurui,
Dėl kenksmingo, tamsaus, nemokšiško, nevalingo mūsų protėvių gyvenimo būdo, jie net ir dauginosi vegetatyviškai. Tačiau atėjus krikščionybei,
viskas nušvito, žmonės susišukavo, nusiprausė ir rašyti išmoko, net gėlės tada žydėjo ne puokštėm, o vazonais…