Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt

Nauja –tai pamiršta sena
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnis skelbia: „Valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“
Žinoma, teisė nesukuria gyvenimo, jos pašaukimas – įrėminti gyvybę, kaip krantai įrėmina upę. Tačiau Lietuvoje nėra kalnų upių, mūsų srovės negilios ir lėtos, todėl vandenys, pakilę per savivaldybių rinkimus, gana greitai grįžta į senas vagas. Į paprotinę, ne Konstitucinę teisę. Po rinkimų valstybės teisė užverčiama kaip knyga. Nors valstybės biudžetas savivaldybių užmiršti negali, jis privalo lopyti stogus ir pamatus. Nors šiaip jau aišku: kaip valdė vietos papročiai, taip ir valdo. Patirtimi persiėmę administratoriai visus dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų Betygaloje ar Maišiagaloje yra svarbesni už Konstituciją. Ir atsiradusi tik viena keista naujiena – bendruomenės teisė atsiriekti biudžeto, jeigu tik susiburia aktyvistų būrelis.
Kaip atrodo savivaldybė iš paukščio skrydžio? Atgavus nepriklausomybę administraciniai vienetai mažai pakito. Rajonų liko kiek buvę, o dešimt apskričių tvėrė tik iki pirmos politinės šalnos – nušalo. O kas keisčiausia – tai neišgirstas gamtos balsas, neatsirado keturių žemių – Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkų ir Žemaitijos administracinių vienetų. Kodėl? Dabar niekas nepasakys. Nebent vienas kitas pakels rūstų pirštą ir pagrasys „Kad žemaičiai nepaskelbtų nepriklausomybės!“ Tai juokas, nes žemaičiai jau seniai Vilnių valdo. Kitas juokas menkesnis: prisitūpčiota tiek, kad „laisvę“ ima skelbti dzūkų ir aukštaičių pakraščiai – vadinamoji „Vilenščizna“.
Dvi valstybei priiešiškos jėgos
Atsakomybės už valstybę negali imtis dvi jėgos – laisvoji rinka ir valstybę neigiantys žmonės. Leisk laisvą rinką – susilauksi kosmopolitinių džiunglių, leisk įsisiūbuoti egoistiškiems veikėjams – susilauksi autonomijų ir valstybės griūties.
Taip mes ir gyvename XXI amžiaus pradžioje: tarp savų kosmopolitų kūjo ir egoistinių mažumų priekalo. Tarp Europos direktyvų Scilės ir Charibdės. Laisvosios rinkos institutai ir tarptautiniai ekspertai skelbia Lietuvai ultimatumus, jeigu tik išgirsta tariant „Lietuvos žemė“ pirma, o „rinka“ ir „mažumos“ – antra. Skelbk „rinkas-mažumas“ gyvenimo bamba ir būsi geras Europai bei Lenkijai. Kitaip tariant: anapus Lietuvos XXI amžiaus pradžioje įsisiautė toks cunamis, kad mūsų žemėje ąžuolai turi linkti ir virsti, o savi jauni žmones lauk rūkti kaip papūstos smiltys.
Ar galima žmogų pririšti prie savos žemės savivaldos rinkimų virve? Klausimas paikas, nes atsakymas aiškus: žinoma! Kaip kitaip?! Už savą kampą gana lengva balsuoti. Kitas klausimas: o jeigu žmogus palieka žemę – neaišku, kaip ir kur jis balsuos? Laimė, lieka namuose du šansai – du šaltiniai: tėvai, kurie riša prie tėvynės, ir ateitis – ketinimas grįžti.
Štai ką reikia naudoti vietos rinkimuose. Būtent vietos, kur savas ūkis, sava sodyba, tėvynės ežeras ir miestelio grožis. Ir jeigu Lietuva „užkniso“ tiek, kad „rauni“ iš jos akis išdegęs, tai gal – sava, kas arčiausiai kūno – „atknis“?
Šiandien jau aišku kaip dieną: reikia sparčiai, iki kitų rinkimų įvesti Lietuvoje elektroninį balsavimą. Kad žmogus, Europos ar pasaulio kampe atsidūręs, tačiau neatsisakęs Lietuvos pilietybės, galėtų pasakyti savo praeičiai ir ateičiai „taip“. Be lengvo ir greito balsavimo būdo mes jau nebeišsiversime.
Nes kas dabar nutiko? Rinkimuose dalyvavo 44,08 % rinkėjų. Sakoma, galėjo būti blogiau? Kur jau blogiau, gėdos turėkime! Ir kai į rinkimus ranka numojo (jau kelintą kartą!) nepaprastai daug lietuvių, strateginę persvarą įgavo minėtosios dvi jėgos – globalus kapitalas ir egoistiškas mažumų instinktas. Abi šios tendencijos susitelkusios mūsų sostinėje – Vilniuje.
Tačiau „Jie“ nelsimėjo
Šį kartą vėl laimėjo tuntas neprognozuojamų veikėjų. Tiesą sakant, jie prognozuojami kaip artistai – atlieka savo vaidmenis. Atėjus kitos pjesės laikui, jie suvaidins ir kitas roles. Artistas, kaip XX amžiaus išvakarėse sakė F.Nyčė, bus pagrindinis ateities visuomenės veikėjas. Lietuvoje taip ir nutiko, nors ir po šimto metų. Paskutinieji Seimo rinkimai – tiesiog vodevilio teatro klasika. Ir štai –savivaldos rinkimai, kuriose vyravo melodrama. Tiesa, savivalda – margesnis genys, todėl iš pradžių sunku buvo pamatyt, kurios spalvos daugiausia. Nors atidžiau panagrinėjęs pusę Lietuvos, matai: dvi spalvos – taip. Kapitalo ir mažumų temos. Artistai atliko savo vaidmenis panaudodami milžiniškas finansines lėšas (A.Zuokas) ir nemenkus mažumos rezervus (V.Tomaševskis). Nenuostabu, kad šios dvi jėgos neblogai sutaria. Nereikėtų stebėtis, jeigu kapitalas „naudingais sau projektais“ ims remti ir “lenkų interesus“. Ir kas? Visa užsakyta politinė reklama skalambys: „TAIP! Tik TAIP!“ Tas šūkis tapo tikrove, vadinasi – „YRA“. Ant raidės „y“ uždėjus lietuvišką riestinį kirtį suprantame, ką tas žodis reiškia.
Taigi: nepakanka laimėti rinkimus.
Ir nereikia bijoti rinkimų rezultatų. Nes jeigu žinai savo kelią ir esi pasirengęs pasitikti net pasaulio pabaigą – ko neteksi? Lietuvis gali pasispardyti, o jeigu jis žmogus – net už savo tėvynę.
„Dviračio žynios“ bakstelėjo pirštu nėjusiems balsuoti lietuviams dainele „Wilno nasze“ (ją ir dabar galima pasižiūrėti internete). Šaukštai po pietų, panowie. Sakysime, kad litvin – cham, a polak – to pan? Netiesa! Nes pažvelgęs į poną V.Tomaševskį išsyk matai, kad jis – ne pan. Jo veiksmai – iš turgaus repertuaro, grojant Lenkijos radikalų orkestrui ir giedant specialiems Europos ekspertams. Todėl elkimės ramiau ir nesinervinkime – kam panašėti į šlėktas? Juk tie, kaip žinia, pragrojo Lietuvos valstybę.
Ką daryti?
„Ką daryti?“ – inteligentiškas klausimas, bambagysle surištas su kitu klausimu: “Kas kaltas?“ Liaudis tuos du klausimus sukiša į vieną maišą ir tvatija juo vienas kitą, šaukdama: „Ką daryti su tuo, kas kaltas?!“ Dažniausiai būna per vėlu, nes kaltuosius liaudis jau būna išrinkusi. Arba leidusi būt išrinktiems. O su išrinktais nieko nepadarysi – jie patys su tavimi padarys. Atsigriebdami už moralinę ir materialinę žalą, patirtą per rinkimus.
Užburtas ratas?
Laukia naujas politinis ciklas. Gyvenimo ratas suksis, bus Seimo ir Europos Parlamento rinkimai, o tada… Tada broliai ir sesės, susiimkime. Nes galgi suprasime, kad taip balsuodami kaip ligi šiolei, išrinksime tą valdžią, kuri ateis nebe iš anapus sienų, o išlys iš mūsų pažasties. Išsikvėpinusi, nors nesipraususi.
Kad taip nenutiktų, jau dabar reikia pareikalauti iš Seimo ir Vyriausybės kuo greičiausiai įvesti balsavimą internetu. Tuo būdu galėtume atgauti bent dešimt procentų jaunuomenės, kuri net rinkimų dieną neatplėši nuo kompiuterio.
Ir pasakykime pagaliau sau patiems: Europa yra pravėrusi duris visiems, kas tik geidžia į ją plūsti, ir jeigu mes leisime šios politikos apaštalams vaikščioti po mūsų žemę kaip šventoms karvėms, Lietuva nebebus šventa.
httpv://www.youtube.com/watch?v=WBuyFyplaQ0
„Dviračio zynios“ – WILNO NASZE
Balsavimas internetu nieko neišspręs iš esmės. Reikia galingo idealo. Tokio idealo, kuris peržengtų visas mūsų baimes. Reikia drąsiai pasakyti sau patiems visų pirma: mes norim gyventi, norim gyventi taip, kaip mums atrodo tinkama, nepaisant to, ką apie tai pasakytų ponai iš Lenkijos, Rusijos, Europos Sąjungos ar Amerikos. Visų pirma reikia reikia naujos istorijos sampratos, naujo jos modelio, parašyto nebesidairant į mūsų istorinius kaimynus. Ir tokios istorijos pagrindu suformuluotos ateities vizijos. Išdrįskim pagaliau gyventi savo gyvenimą. Užteks baimingai dairytis į kaimynus.