V.Almanis. Mažų miškelių didelė nauda. Ne visada ir ne visur daugiau yra geriau

Vytautas Almanis, Žurnalas „Miškai“ 

Didelių šeimininkų dideli norai

Didelių miško plotų savininkai verkia ir dejuoja, kad jiems žūtbūtinai reikia daugiau miško. Visokiais būdais įrodinėja, kad miškui bus geriau, kai jį valdys vienas šeimininkas, o ne keletas arba daug. Pirma, tokiam savininkui, reikia bent 300, 500 ar viso tūkstančio hektarų miško, kad galėtų jis su šeimyna gerai gyventi. Antra, kad miške dirbtų labai naši ir moderni technika. Trečia, mišką reikia kirsti, o ne čiupinėti ir glostyti kiekvieną medį, kaip dažnai  daro mažų miškelių savininkai.

Užtat labiausiai kenčia miško plotai, atsidūrę penktose ar šeštose rankose, kai kiekvieną sykį naujasis savininkas sako: „Man reikia susigrąžinti pinigus už nupirktą mišką ir dar turi likti visureigiui…“ Užtat ir ima nervai, piktumas ir kitokie negeri jausmai, kai šeimininkai nė už ką, už jokius pinigus, neparduoda savo mažų miškelių. Nesusitarsi nei geruoju, nei bloguoju. Lyg ir siūlo jiems nemažus pinigus, neleidžia per savas teritorijas važiuoti iki miškelių, dar prigalvoja įvairių eibių, tik šie, kieti 70-mečiai, laikosi įsikibę savo valdų, nors tu ką.

Galima pasiguosti tuo, kad neamžini tie senukai, o su jų vaikais bei vaikaičiais bus galima lengviau susitarti. 

Užuovėja 

Baigiau miškininkystės mokslus Sibire. Ten gal trečdalį studijų laiko užimdavo stepinė miškininkystė – apsauginių juostų sodinimas. Pats geriausias, derlingiausias ir sausvėjų nealinamas laukas yra 18–25 hektarų dydžio, o aplink jį reikia sodinti apsaugines miško juostas. Maži miškeliai, gamtos užauginti juostiniai šilai – saugotini ir brangintini. Deja, apsauginių juostų sodinimas – sunkus, ilgas ir keblus darbas. Už beržo sėjinukų užauginimą buvo siūlyta aukso žvaigždė, bet niekas jos taip ir negavo.

Tai Vakarų Sibiras, kurio stepės daug didesnės už bet kurią Europos šalį, tad kuo čia dėti mes, lietuviai? Deja, mūsų „naujų technologijų“ dirvos jau visai panašėja į stepes. Skaudūs, niekieno neužlaikomi žiemos vėjai, kol dar mažai sniego, nuneša derlingą dirvos sluoksnį, vasarą plikam lauke trūksta drėgmės ir tik baisus įvairių trąšų kiekis verčia želmenį kilti į viršų, speiguotom žiemom žiemkenčiai įšąla. Tuo tarpu ar tai dėl proto pertekliaus, ar dėl jo trūkumo (greičiausiai) pirmiausia leidžiama sodinti mišką prie jau augančio miško, o plyname lauke – ne.

Mūsų neįkainojamos vertės miškeliai, kurių vien mano apylinkėje būta apie 40, jau seniai nukirsti, išrauti, sutraiškyti, o pavieniai medžiai – ąžuolai, liepos, uosiai – palaidoti po žeme. Praeitą žiemą ūkininkai skundėsi, kad smarkiai iššalo jų kviečiai. Pavasarį važiuoju dviračiu lauko keliukais ir matau: plyname, dideliame lauke išretėję, žiemos speigų nukankinti žiemkenčių daigeliai, o prie miškelių, tarpumiškėse žali, sveiki, tankūs kviečių pasėliai. Taip juos gelbėjo miškas. Seniau, kol gyvi buvo maži miškeliai, jie sulaikydavo sausus rytų vėjus, teikė dirvai drėgmę, saugojo nuo žiemos negandų. Dabar dirva į valias gauna visokiausių nuodų ir reikia tik pusėtino lietaus, kad pusė teršalų nuplauktų kanalais į upelius, upes. O kur per stebuklą išliko laukuose koks miškelis, tai jis, kaip geras filtras, sulaiko teršalus, kiek beišgalėdamas neleidžia nuodyti mūsų vandenų. Maži miškeliai – tai užuovėja ne tik pasėliams, bet čia gimsta lietuviško lietaus debesys, saugo dirvą ir teikia šilumą mūsų namams. Nereikia mums atvežtinio kuro (bent didžiosios jo dalies), brangaus ir kenksmingo mūsų aplinkai, dėl kurio dar esame nuolat šantažuojami ir gąsdinami („duosime, neduosime, kelsime ir kelsime kainas…“). Vien tik maži miškeliai (neskaitant didelių) – tai mūsų tiumenės ir kuzbasai, savi, pigūs, švarūs ir niekada neišsenkantys.

… O jau kokia žolių baimė! Už paliktas žoles laukuose žadama šeimininkus bausti, siūloma ir žemę atimti. Žolė sulaiko laukų teršalus, kurie tiesiu taikymu per lygią dirvą bėga į kanalus, čia randa prieglobstį traktorių išvaryti iš namų paukščiai, vabzdžiai, gal maži ir kartais vos įžiūrimi, bet gyvybiškai svarbūs mūsų žemei. 

Mažųjų stiprybė

Miškas pagal paskirtį ir nustatytą ūkininkavimo režimą yra suskirstytas į keturias grupes su dviem pogrupiais. Ir privačių valdų savininkų yra keletas grupių, iš kurių gausiausia – natūraliai paveldėję ar atgavę turėtus miškus.

Dabar beveik niekas nebesiginčija, kad valstybiniame miške ūkininkaujama geriau negu privačiame. Tik to privataus miško savininkai yra nevienodi. Didelio miško šeimininkui – dideli rūpesčiai. Gal per tuos rūpesčius ir nebemato smulkesnių dalykų. Daug pažįstu savininkų, kurie atgavo savo kadaise turėtus miškelius, nes ir pats iš tokių esu.

Mano miškelyje nėra gilių traktoriaus vėžių, išdraskytų samanų, nubrozdintų medžių šaknų ar kamienų, nulaužytų viršūnių. Mano miško technika – vienrankis pjūkliukas („fuksiukas“). Per dvi žiemas, nes pavasarį ir vasarą, kad negalima kirsti, nereikia mums to nurodinėti, nulaužiau tik vienos eglutės viršūnę. Pagamintą medieną išnešu ant pečių į palaukę, tad kol gerai neįsižiūrėsi, tai ir nesuprasi, kad čia vyko miško ruoša, nors malkų prisikirtau užtektinai.

Mažo miškelio savininkas iškerta ir keletą arų karklų ir ten be jokios europinės ar kitokios pagalbos prisodina eglučių ar ąžuoliukų. Iškasa griovelį vandeniui nuleisti, patvarko miško keliuką, gelbsti pušį nuo išsikerojusios blindės. Kartais savo miškelį paverčia tikru parku ir tenka nustebusiam šeimininkui aiškinti, kad miške reikia ir šaltekšnio, lazdyno, ievos, ir kitų iš pirmo žvilgsnio lyg ir nenaudingų krūmų… 

Matau mūsų lietuviškoje stepėje, Joniškio, Pakruojo, Akmenės lygumose, buvusį peizažą, atgimstančius miškelius, kurie čia iki melioracijos maro gražiai augo. Kviečių, rapsų, trąšų ir pesticidų dykynėje matau saulėje mirguliuojantį beržynėlį, į kurį iš visų neramių ir pavojingų gyventi pašalių renkasi nerandantys sau vietos didesni ir smulkesni gyventojai.