www.valstietis.lt
Biržuose šventė be alaus neįsivaizduojama. Tik mūsų laikais jį neretai išstumia degtinė, šampanas, vynas. Anksčiau šiame krašte kiti gėrimai buvo visai nepopuliarūs.
Iš vienos stiklinės
Alus – saikingas gėrimas. Nei per silpnas, nei per stiprus. Septynių laipsnių – pats tas skanauti ir smagiai laiką leisti. Alų Biržų krašte nuo senų laikų iš ąsočių pilstydavo į stiklines. Jokiu būdu ne į molinius bokalus. Spalva turi matytis. Medaus, gintaro, šokolado, kaštonų – nelygu, ko įdėsi: duonos kriaukšlelę ar deginto cukraus žiupsnelį. „Jeigu draugų būrys nedidelis, alus visuomet geriamas iš vienos stik linės, leidžiant ją ratu per rankas. Tai ne tik koštuvių tradicija, simbolizuojanti bendrystę, kai degustacijai susirenka būrelis bičiulių. Mat Šiaurės Lietuvos kraštas anksčiau garsėjo ir stipresniu alumi. Jeigu bokalais pradėsi gerti tokį alų, pasekmės gali būti liūdnokos. Ir tostų jokių niekas nesako. Tradiciškai linkima sveikatos“, – sakė K.Valentinavičius ir priminė, kad iki dugno alaus išgerti nevalia. Tėvas Povilas sūnui antrina, kad reikia palikti ant dugno apie porą centimetrų. Kadangi alus gyvas, su mielėmis, tad dugną užkloja mielės. Jeigu įpylus mielių nebūna, vis tiek alus iki dugno neišlaižomas. „Dabar stipraus alaus namuose ūkininkai negamina. Juk tikslas ne prisigerti, o smagiai gurkšnoti ir bendrauti. Be to, palikdamas ant dugno tas mieles gali save kontroliuoti. Nenori, tai mažiau nugeri. Laisvė žmogui duota. Tačiau paprastai vienos stiklinės alaus būna mažai. Pakanka dažniausiai trijų“, – šypsosi pasakodamas senasis aludaris Povilas.
Geros nuotaikos šauklys
Pagal stiprumą alus skirstomas į klases. Pirmą kartą iš kubilo nutekintas alus yra pirmokas. Jis – stipriausias. Kuo ilgiau jį laikai, tuo stipresnis. Tiesa, alų reikia laikyti vėsioje patalpoje, nes šiluma jam gali pakenkti. Antrokas suputoja karštu vandeniu antrą kartą salyklą užpylus. Jis būna 4–5 laipsnių. Trečiokas primena girą. Silpnas gaivusis gėrimas labiau patinka moterims, skanus atsigaivinti ir jėgas susigrąžinti karštą vasaros dieną. Alus nuteikia gerai nuotaikai, dainavimui, šnekėjimui ir trepsėjimui. Jeigu alų gaminsi būdamas blogos nuotaikos, koštuvių metu susipyksi, būsi nelinksmas, tai alus bus negeras. Kas jį gers, tai susipyks ir susibars. Jeigu susipykai, kokios ten koštuvės. Vienos stiklinės tikrai nepakaks. „Kai pirmoką vyrai geria, kalbos jų liejasi laisvai, garsiai. Tik antroką paduoda į stalą, šnekos aprimsta, sulėtėja. Alaus vaišės primena krosnies kurstymą“, – aiškina Povilas Valentinavičius. Aludaris šventėse yra labai svarbus asmuo. Jis kaip kuliamosios meistras – palaiko toną, reguliuoja žmonių nuotaiką. Kai pamato, kad žmogus liūdnas, įpila daugiau stipresnio alučio, jei svečias pernelyg linksmas – pasiūlo atsipūsti ir silpnesnio paragauti.
Alus statines sprogdina
Senas aludaris Vytautas Misiūnas iš Virškupėnų kaimo aiškino, kad tikras miežinis alus daromas nededant cukraus, naudojant tik alines mieles, laikomas tik medinėse statinaitėse. Tas tikrasis kartais iškrečia ir pokštų. Kuo skiriasi miežinis nuo „fabrikinės“ gamybos alaus? „Cukrinis alus statinių nesprogdina, – šypsosi Vytautas prisiminęs vieną įdomų atsitikimą iš savo aludario praktikos. – Tai gali padaryti tik tikras miežinis – šis net ir metalinę statinaitę išpučia.“ Bene prieš 30 metų iš rūsio pasigirdo keistas pokštelėjimas. Įėjęs į savo „bravorą“ aludaris išvydo, kad rūsio sienos baltos, tačiau visos statinaitės buvo savo vietose. Ir tik po atidžių paieškų aptiko, kad vienos jų dugnas subyrėjęs į šipulius. Senos medinės statinaitės įnoringos – jei ne pats aludaris, o koks svetimas imasi leisti ir pilstyti alų, dažniausiai išsprūsta volė. Kelios sekundės, ir statinė tuščia. Todėl volę reikia stipriai laikyti abiem rankomis ir dar priremti keliu. Pats kartą vieną statinaitę alaus netyčia ištekinęs V.Misiūnas sako, kad prie volės prileisti reikia tik nusimanantį žmogų. Tik šiuolaikiniai aludariai, metalinėmis statinaitėmis susižavėję, voles baigia pamiršti. „Per anksti sukoštas arba per šiltai laikytas alus taip pat statines sprogdina“, – antrina Vabalninko seniūnas S.Gudas. Ir jam teko alaus nuotykį patirti. Seklyčioje stovėjusi statinaitė išmušė kamštį, alus ėmė veržtis tokia stipria srove, kad statinė koridoriumi atriedėjo iki pat gryčios. „Volę – drožtą kūginį kamštį – išjudinti ir alų išlaisvinti reikia palaipsniui, ramiai, kad aludario į šoną nenuneštų. Kai nepasiseka, alus išprausia nuo galvos iki kojų. Pasitaiko, kad nemokšą alaus gamintoją labai valingas alus pamoko – iššoka visas iš statinės“, – patirtimi dalijasi S.Gudas. Dabar vyrai alų gamina retai. Kalėdoms, Velykoms, Žolinėms. Alutis geriamas šviežias. Kodėl taip retai? Parduotuvėse visokio alaus į valias. Be to, ūkininkams laiko nėra, o priežiūra – sudėtinga.
Gamina pirtelėje
„Mūsų kraštuose nuo senų senovės aludariai alų pirtelėje gamindavo, sename ąžuoliniame kubile. Švari patalpa, medžiu kvepia“, – sakė ūkininkas K.Valentinavičius. Jis pats ruošia salyklą: papila ant šiltos pirtelės grindų ir laukia, kol pasirodys trys šaknelės. Vasarą sudygusius miežius džiovina saulėje, o žiemą – krosnyje arba šiuolaikiškai, elektriniu šildytuvu. Senais laikais aludariai salyklą traiškydavo girnomis per pusę grūdo. Dabar tam naudojami specialūs traiškytuvai. Gautus miltus supila į vandeniu išplikytą ir beržo vanta išplautą ąžuolinį kubilą, užpila 80 laipsnių vandeniu ir išmaišo medine mente. „Jei mentė tokioje košėje stovi, vadinasi, salyklas puikus ir saldus. Uždengtas kubilas dvi valandas ilsisi. Šis alaus etapas vadinasi salyklo salinimu“, – aiškino K.Valentinavičius. Kol salyklas salinamas, meistras paruošia kubilą misai tekinti. Ant kubilo dugno būtinai padaro „drenažą“ iš alksnio malkų, džiovintų aviečių šakų ir šiaudų. Ataušusią salintą košę supila į tekinimo kubilą, užpila verdančiu vandeniu ir vėl leidžia pailsėti porą valandų, kad vanduo iš salyklo cukrų ištrauktų. Vėliau misą išleidžia ir supila į rauginimo kubilą kartu su jau paruoštais nukoštais kvapiaisiais apyniais. Kad alus išrūgtų, reikia dėti mielių. Kuo šiltesnė temperatūra, tuo greičiau alus rūgsta. Alui pradėjus rūgti, atsiranda puta. Kai ji ima slūgti, alus yra išrūgęs, laikas supilstyti į statinaites. „Ar žmona mėgsta alų gerti?“ – klausiu Kęstučio. „Ne, ji – žemaitė“, – juokiasi ūkininkas ir kviečia paragauti alaus.