Vacys Bagdonavičius, www.alkas.lt
Skelbiame Vydūno draugijos pirmininko prof. Vacio Bagdonavičiaus pranešimą „Po išbandymų – ateitin!“ skaitytą 2006 m. kovo 16 d. 10-sis Etikos forume „Kultūros vyksmas ir inteligentija“. V.Bagdonavičius prieš 4 metus kvietė inteligentiją aktyvesniam veiksmui ir vieningam susitelkimui siekiant įveikti nepriklausomoje valstybėje įsikerojusį blogį. Anuomet pareikštos mintys tebelieka svarbos ir šiandien.
Apie ateitį kalbėti yra tiesiog rizikinga, nes negali žinoti, kokia jinai bus. Gyvenimas joje priklausys nuo daugelio aplinkybių, kurių bent dalies niekaip negali numatyti. Jos visos yra kaip ir Dievo valioje, o Viešpaties keliai, kaip sakoma, nežinomi. Daugelis prognozių, ypač jei jos daromos be gilesnės analizės, paskaičiavimų, apgalvotų įžvalgų, paprastai nepasitvirtina.
Deja, netapo realybe ir mūsų pačių atgimimo bei nepriklausomybės atstatymo metu regėtosios ateities vizijos. Šiandien Lietuvą matome visai kitokią, negu tą, kurią tada įsivaizdavome. O situacija, kurioje esame dabar, vėlgi labai primena tą, kurioje buvome maždaug prieš 20 metų: daug negatyvių, kai kur ir krizinių reiškinių, daug nusivylimo, netgi depresijos. Ir vis labiau įsisiūbuojanti, nors pakankamai taikiai dar ošianti, nepasitenkinimo banga, kuri, jeigu kas, gali sustiprėti ir cunamio jėgą įgauti. Vėlgi, kaip anuomet, tvyro įtampa tarp valdžios ir pilietijos, tarp aukštuomenės ir varguomenės, tarp valdininkijos ir šviesuomenės, tarp pragmatizmo ir dvasingumo, tarp pagarbos praeičiai ir vos ne ciniško jos reikšmingumo nuvertinimo. Šiandien Rericho Pakto šviesoje mūsų aptariamas dramatiškas santykis tarp kultūros paveldo ir dabarties urbanizacijos procesų taip pat buvo skausmingai suvokiamas ir tada, kai užgimė Sąjūdis, šiandien nė kiek neatlėgo tada didžiulės žaliųjų batalijas sukėlusi būtinybė ginti mūsų gamtą nuo grobuoniškų kai kurių “statytojų” užmačių.
Dėl neišsipildžiusių lūkesčių aktyvesnioji visuomenės dalis, ypač inteligentija, yra linkusi prisiimti kaltę ir sau. Visa kas nepriklausomoje Lietuvoje atsitiko, išties atsitiko visiems mums matant, mums dalyvaujant, mums kažką darant ar tiesiog nieko akivaizdžioms blogybėms įveikti nedarant ir tik savimi rūpinantis. Didžiąją tos kaltės dalį sudaro nepiktavališkas, o veikiau patiklumo sąlygotas pasyvumas. Šviesuomenė, savo tiesioginės veiklos barus turėdama ir juose Tėvynės labui triūsdama, per daug pasitikėjo tais, kuriems valstybės rūmo statybą pavedė. Apie tuos statytojus kalbant, nepasakysi, kad jie nieko nepastatė. Pastatė ir daug ką ne taip blogai pastatė – valstybė iš ties funkcionuoja ir ne tokį jau blogą vardą tarp kitų valstybių turi. Tačiau tie statytojai, menkai tautos teprižiūrimi ar jos valios menkai tepaisydami, daug kur ir didelio broko pridarė ir, deja, nepasakysi, kad vien netyčiomis. O ypač apmaudu yra tai, kad iš to, ką tauta jiems tai statybai lengvai patikėjo, labai nemažais kiekiais į savo kiemus susitempė ir iš to susitempto gero savus rūmus susirentė – kur kas didesnius ir prabangesnius už tuos, kuriuos paleckiams, sniečkams, šumauskams, gedvilams ir kitiems aukščiausiems sovietmečio nomenklatūrininkams už ištikimą tarnystę svetimoji valdžia buvo davusi.
Rūmai rūmais, bet jų paunksnėje – visokiausių neteisybių knibždėlynas, dorovinis nuosmukis, vertybių krizė, teisinis nihilizmas, apgautųjų, nuskurdintųjų aimanos, savižudybės, svaiginimasis kvaišalais, masinis bėgimas iš Tėvynės, katastrofiškas gimstamumo mažėjimas ir t.t. ir t.t.
Beje, tai yra visuotinai žinoma ir apie kalbėti yra beveik tas pats, kas pasakoti senus nuvalkiotus anekdotus. Iš kitos pusės – rodyti jaudulį dėl blogybių, viešai ar privačiai piktintis valdžios elgesiu, skandalais, baisėtis dažnu mūsų gyvenime absurdu darosi beveik mados dalyku, gero tono ženklu, netgi savotiška dvasinio pasitenkinimo priemone. Iš visų pakampių skambantys kuo piktesni kritikos balsai, atrodo, tampa ausiai įprasta malonia ritualine muzika. Kartais šventvagiškai pagalvoji: kažin kas mūsų dvasioje pasidarytų, jeigu imtų staiga ir dingtų visa mūsų gyvenimo bloguma, jeigu besąlygiška to gyvenimo norma taptų kompromisų nepripažįstantis padorumas?
Deja, baimintis, kad taip greitai atsitiks nėra ko. O jei atsitiktų, reikia manyti, labai nesunkiai su tuo susitaikytume ir ėmę gyventi tikro padorumo sąlygomis absurdų nestokojančią dabartį imtume prisiminti kaip slogų sapną. Beje, anksčiau ar vėliau taip būtinai turi atsitikti, nes jeigu liks, kaip yra, jeigu netolimoje ateityje neįsivyraus išmintimi, dorumu, teisingumu grįsti gyvenimo pokyčiai, dabartinė tėvynė Lietuva po dešimtmečio kito tada joje gyvensiančio naujojo etnoso bus vadinama buvusios Lietuvos Respublikos teritorija.
Nesinorėtų tokios būsimos realybės. O norint, kad ji būtų kitokia, reikia aktyvesnių šviesuomenės veiksmų, ryžtingesnių elgsenos korektyvų. Gyvenimas labai akivaizdžiai parodė, kad visi tamsūs dalykai valstybėje ir valstybės vardu daromi, kai nėra bendros visuomenės kontrolės. Tos kontrolės misija didžiąja dalimi kaip tik ir tenka tautos šviesuomenei.
Deja, šiandien toji šviesuomenė kol kas yra tokia, kokios reikia juodų darbų atlikėjams. Jis vis dar naiviai tebetiki valdžios padorumu, vis tebemano, jog ją gali paveikti keliolikos, ar keliasdešimties žinomiausių Lietuvos moterų ir vyrų parašais primargintos peticijos, atkreipiančios dėmesį į didžiuosius valstybės gyvenimo skaudulius, raginančios juos neatidėliotinai gydyti, netgi konkrečių receptų tam gydymui pasiūlančios. Peticijos gula į stalčius, o skauduliai ne tik negydomi, bet veriasi vis nauji ir nauji. Tokiomis peticijomis, pareiškimais, memorandumais ar net piketais paprasčiausiai nuleidžiamas garas, o blogybių kupinas katilas gana saugiai verda toliau. Šviesuomenė kiek sutrinka, paskui pamažu aprimsta ir po kurio laiko vėl sėda naujos peticijos rašyti. Ji vis tebetiki, kad jos pačios elgseną sąlygojanti moralės galia turi veikti ir ten, kur valdžios olimpan patekusieji sinchroniškai sprendžia ir valstybės, ir savo pačių gerovės problemas.
Šviesuomenė pakankamai dorai dar nespėjo susivokti, jog tas problemas sprendžiant, būna pasirūpinta, kad moralė netrukdytų, kad tiesiog būtų išjungtas pats moralės generatorius. Šviesuomenė, deja, nesugeba jo įjungti. Tai padaryti ir turėtų būti pats artimiausias jos uždavinys. Ką kitą, jei ne moralinės srovės generatorių buvo įjungęs prieš aštuoniolika metų užgimęs Sąjūdis?
Beje, reikia pasakyti, kad šiandien yra apgadintas ir pats tas generatorius. Deja, ne be šviesuomenės kaltės. Būtent nemažos jos dalies (daugiausia kūrybinės, o ypač žiniasklaidoje besidarbuojančios) rankose moralė tapo lengvabūdiško žaidimo, bravūriško pasišaipymo objektu, suvokiamu, kaip visokeriopos pažangos kliuvinys, kaip laisvę, veiklumą ir kūrybingumą varžantis veiksnys.
Drįsčiau pasakyti, jog keliolika metų mūsuose vyko dorovės neutralizavimo, išelektrinimo procesas, atvėręs kelią kultūros surogatams, dvasinėms beprasmybėms, antivertybėms, į mūsų gyvenseną skverbtis. Deja, dar sykį kartoju – dalis šviesuomenės prie to proceso yra tiesiogiai prikišusi rankas, nes ir elitinėje kultūroje, mene buvo nedaug to, kas aukštintų moralines vertybes, kas subtiliai padėtų joms skverbtis į žmogaus, ypač besiformuojančio, dvasią.
Nenuostabu, kad tokiame būtent pačios šviesuomenės kuriamame dvasiniame kontekste joks teatras neišdrįstų, nes tiesiog gėdisi, atidaryti Vydūno dramaturgijos skrynią ir scenoje prakalbinti bent vieną iš jos ištrauktą kūrinį, kuris įtaigiai bylotų apie tai, kurlink turėtų krypti mūsų nuvargintų sielų žvilgsniai. Nesvarbu, kad Vydūnas, kaip kūrėjas, toli pralenkęs savo laiką, ir šiandien tebėra itin modernus ir tuo modernumu teikiantis daugybę galimybių moderniam teatrui reikštis. Yra su juo tik viena “bėda”: jis yra pernelyg taurus, pernelyg šventas, pernelyg dvasingas, pernelyg aiškiai dorovės šviesa iš jo veikalų spindi. Ir būtent tai neatitinka šiandienos kūrybinio gyvenimo konjunktūros, nes moralė jai yra kokti.
Lieka apgailestauti, kad neatsiranda tai konjunktūrai pasipriešinti sugebančio scenos meistro, kuris kartu su pačiu Vydūnu prabiltų apie būtinybę kiekvienam gyvenant siekti kuo skaidresnio dvasingumo, tyresnio dorovingumo, o Lietuvai “būti pasaulyje viena iš aiškiausių žmoniškumo reiškėjų”. To Vydūnas linkėjo 1918 m. nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai savo laiške A.Smetonai.
Galvojant apie ateitį, norisi tikėti, kad apie ją labai atsakingai susimąstys visa mūsų kūrybinė inteligentija ir savo pajėgas sutelks kūrimui ir sklaidai tų dvasinių vertybių, kurioms tapus visuotine žmonių savastimi, mūsų gyvenime tiesiog būtų nebeįmanomas joks prasilenkimas su žmoniškumu, dorove, teisingumu. Tada Lietuvoje spindėtų gyvoji Vydūno dvasia, būtų įgyvendinti gyvosios etikos principai, realią paveikumo galią turėtų krikščioniškosios ir kitų tikėjimų vertybės. “Naujon kultūron – nauju keliu”, kvietė Vydūnas Lietuvos žmones prieš septynis dešimtmečius, maždaug tada, kai buvo paskelbtas Rericho Paktas. Tas naujas kelias – dvasinis tobulėjimas, nauja kultūra – dvasingojo žmoniškumo sklaidos kultūra.
Ar ne tokios kultūros ilgisi šviesioji šiandieninės žmonijos dalis ir ar kas išrado kitokį kelią į ją? Atrodo, kad ne. Beje, vienas kitas giedrią dvasią turintis mūsų meno žmogus tuo keliu jau eina ir kitiems jį rodo. Gaila tik, kad valstybės kultūros politikoje nei ta nauja kultūra, nei tas naujas kelias nepažymėti kaip itin svarbūs dalykai: šviesuomenės vienas iš artimiausių uždavinių – pasiekti, kad kultūros politikoje tie svarbūs akcentai būtų kuo aiškiau išryškinti ir kad jais būtų vadovaujamasi gyvenimo realybėje.
Pačiai būti dvasiškai budriai, kupinai dvasios šviesos ir ją spinduliuoti į tautos žmones – yra bene svarbiausias mūsų šviesuomenės pašaukimas, nes tik toji šviesa gali įprasminti tautos ir žmogaus gyvenimą, apsaugoti jį nuo visokių paklydimų, kurių mūsuose, deja, dar nestokojama. Būtent apie tokią kultūros kūrėjų misiją yra kalbėjęs Vydūnas, tokios misijos suvokimu pažymėtas Rerichų kelias, o ir apskritai visų žmoniškumo tarnystei pasišventusiųjų kelias.
Tačiau šią misiją vykdydama ir visokį blogį įveikinėdama, šviesuomenė turi būti vieninga. Būtent to vieningumo bene labiausiai jai trūksta, tuo trūkumu kaip tik ir naudojasi tie, kurie tautai ne visai dorai tarnauja. Tokio vieningo veikimo formų paieška ir jų įkūnijimas yra neatidėliotinas jau ne ateities, o dabarties uždavinys, kurį išsprendus bus perkoptas slenkstis į ateitį. Išbandymų laikas jau baigėsi, tų išbandymų vaisiai irgi yra daugiau ar mažiau aiškūs, nors ir ne itin džiuginantys.
Siedamas dabartį su ateitimi, vėl pasinaudosiu Vydūno mintimi. Suėjus anos nepriklausomybės penkmečiui, jis rašė: “Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus”.
Taigi pradėkime jos ieškoti, stenkimės, jeib ją įgijus. Ir pridurčiau: vieningai, susipratusieji, stenkimės. Jei tai vieningai ir ryžtingai pradėsime – prasidės naujasis – dvasinis atgimimas, antrasis – tikrasis – tautos laisvėjimo etapas, nes mes “esame laisvi jeib ką reikštume”.
