Alvydas Medalinskas, www.DELFI.lt
Metas, artėjant šv. Kalėdoms, nepaisant ikišventinio šurmulio ir rūpesčių, yra geras laikas susimąstyti apie savo gyvenimą. Apie atliktus darbus, o gal ir klaidas, apie šeimą ir artimuosius, draugus, pažįstamus, bendradarbius. Apie visa tai, kas mus sieja. Vadinasi, tai yra metas pagalvoti ir apie savo valstybę. Juo labiau baigiantis 20-iesiems Nepriklausomybės metams.
Prieš keletą savaičių gavau vieną laišką. Jame buvo parašyta apie tai, kad Lietuvoje auga penkiolikmečių karta, kuri su panieka žiūri į Lietuvą. Pagalvojau, kad tokia pat karta, kokio amžiaus yra ir mano duktė. Ir ką šie jauni žmonės galvoja apie savo valstybę, kodėl jiems ji yra svetima? Daug svetimesnė, negu kokia nors tolima Australija ar ne tokia tolima Anglija. Ar šie jauni žmonės laiko Lietuvą savo valstybe? Kodėl vis daugiau mūsų Sąjūdžio laikų draugų, bendraminčių prisipažįsta, kad jų vaikai jau yra TEN?
Būti TEN, Vakaruose, nėra savaime blogas dalykas. Reikia prisipažinti, kad TEN jauni žmonės gauna daug geresnės kokybės aukštąjį mokslą ir tokį aukštojo mokslo baigimo diplomą, kuris atveria jaunam žmogui kelią į gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir už mūsų krašto ribų. Tai ir suprantama, jeigu savo valstybėje nesugebama pasirūpinti nei deramu požiūriu į aukštąjį mokslą, nei į studentus, jei galvojama, kad jie gali išgyventi ir po to, kai ant jų kaklo valstybė užmetė studijų paskolų kilpą su nežmoniškomis paskolų grąžinimo sąlygomis, jeigu nėra tinkamai įvertintas ir dėstytojų darbas.
Būti TEN ir dirbti yra taip pat neretai geresnės sąlygos, nei ČIA, Lietuvoje. Žinoma, jeigu žmogus turi darbą. Juo labiau tokį, už kurį gerai mokama, kvalifikuotą, kad net, jeigu šio darbo dėl krizės ir netektų, jam nereikėtų paskęsti neviltyje svetimoje valstybėje. Be to, TEN ir socialinė sistema tvirtai veikia. Matyt, todėl TEN išvažiuoja ne tik jauni, darbingi žmonės, bet ir tie, kas nusprendė pradėti savo naują gyvenimo etapą, sulaukę jau tikrai garbingo amžiaus.
Būti TEN, kaip sakė jau išvykę iš mūsų krašto, reiškia ir dar vieną labai svarbų dalyką, – kai pasineri į kitus rūpesčius ir nematai aplinkui tvyrančios netvarkos ir neteisingumo. Nereikia spėlioti, kuris politikas ar valdininkas paėmė kyšius, neteisėtai praturtėjo, iššvaistė valstybės, t.y. visų mokesčių mokėtojų pinigus. Visą šį darbą TEN atlieka tų valstybių teisėsauga, teismai ir žmonėms net nekyla klausimas, kad kuri nors byla galėjo būti sąmoningai numarinta. TEN teisingumas galioja visiems ir žiniasklaida skelbia tik apie sėkmingą bylos pabaigą, o tie, kurie norėtų neteisėtai praturtėti, supranta, kad žengę tokį žingsnį, gali netrukus sulaukti teisinės valstybės atsako.
Mūsų šalyje to nėra. Arba bent jau praktiškai nėra. Ir prokurorai: buvę bei dabartiniai, teismų vadovai kol kas nesiruošia atlikti atgailos už tą neveiklumą praeityje, atskleisti tiesą, kokie politikai, finansinės grupės lėmė tą ar kitą neteisingą jų sprendimą. Visa tai užmušė ne viename žmoguje viltį matyti Lietuvą tikrai teisine valstybe ir pastūmėjo teisingesnio geresnio gyvenimo ieškoti kitur.
Bet visa tai TEN buvo pasiekta pačių žmonių, piliečių ir tautos pastangomis. Pasiekta išvysčius aktyvią visuomeninę veiklą, kuria garsėjo ir Lietuva, kitos Baltijos valstybės visame pasaulyje Sąjūdžio metais, bet vėliau tai nuslopo. Aišku, visada po tokio žmonių pakilimo seka ir atoslūgis, ir vargu ar kada nors vėl galėsime regėti tokį pat nuostabų žmonių pasiryžimą kovoti už savo ateitį, kaip tada. Bet iš tų laikų turėtume susigrąžinti atsakomybės jausmą už savo valstybę, kurį praradome per tuos 20 Nepriklausomybės metų, jausmą, pastūmėjusį daugelį tragiškomis sausio dienomis ateiti prie parlamento. Tada valstybę tapatinome ir su Parlamentu, kuris buvo mums tikra Lietuvos širdis.
Dabar, matyt, taip nepasakytume. Ir visi turime suvokti priežastis, kodėl taip įvyko, kodėl viena svarbiausių valstybės institucijų Lietuvoje tapo labiausiai žmonių nemėgiama. Iškrypo iš to kelio, kurį matėme Sąjūdžio metais, ne tik svarbiausios piliečių ir tautos interesams turinčios atstovauti valstybės institucijos – parlamentas bei Vyriausybė, – bet ir dauguma kitų valdžios grandžių, įskaitant teisinę valdžią ir vietos valdžią kiekviename mieste bei miestelyje. Išpuvo iš vidaus visas šalies politinis gyvenimas, kurio pagrindas teisinėje demokratinėje valstybėje turėtų būti visų pirma politinės partijos.
Šioje situacijoje žmogui lieka keli keliai. Vienas kelias – visiškai užsidaryti savyje, savo šeimos, draugų ir artimųjų rate ir rūpintis tik savo gyvenimu, karjera, dirbti sąžiningai profesinėje veikloje, užmirštant apie valstybę, nes valstybė užmiršo žmones. Galima net imti gyventi ir tos pačios valdžios diktuojamais dėsniais. Jeigu valdžia apsuka žmogų ir nekreipia į jį dėmesio, užmiršti ir valdžią, sakant, kad tegu renka ją kiti, o progą išsunkti ir sau pinigų iš valstybės, pagerinant asmeninę gerovę, laikyti teisingu žingsniu neteisingos valstybės atžvilgiu.
Yra ir kelias emigruoti, kurį pastaruoju metu, atsivėrus sienoms į Europą, renkasi ne vienas Lietuvoje žmogus.
Arba dar blogesnis variantas: paskęsti neviltyje, depresijoje, gal net išeiti iš gyvenimo, suvokiant, kad savo krašte tapai svetimas, o kitame krašte gyventi nenori ir negali. Pagal savižudybių skaičių mes esame tarp pirmaujančiųjų Europoje.
Tačiau yra ir kitas kelias. Patiems kurti savo valstybės likimą. Valdžia yra būtinas valstybės atributas, o politinė valdžia yra nepriklausomos valstybės garantas. Tačiau suverenitetas net ir pagal mūsų Konstituciją priklauso tautai, todėl tauta bei piliečiai turėtų daryti įtaką valdžios sprendimams. Aišku, ne sėdėdami prie kompiuterių ir balsuodami už kiekvieną įstatymą, kas yra politinės, įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyva. Kiekvieną gražią idėją, įskaitant tautos ir piliečių dalyvavimą valstybės valdyme, galima supurvinti, sugadinti, jei ji tampa politikavimo priemone partijų ir politikų, kurie galvoja tik apie pergalę rinkimuose, o ne žmones.
Tautos ir piliečių, kaip tikrojo valstybės šeimininko, idėja dar tik žengia pirmuosius žingsnius Lietuvoje. Arba, galime sakyti, išgyvena atgimimo laikotarpį, jeigu nebus nuslopinta dar neatgimusi. Tam, kad ši idėja sustiprėtų ir būtų įgyvendinta Lietuvoje, turime suvokti tai, ką suvokė jau minėtą laišką šio straipsnio pradžioje parašęs žmogus. Valstybė nėra tik valdžia. Blogą valdžią teisinėje demokratinėje valstybėje galima anksčiau ar vėliau pakeisti. Tik svarbu, kad įstatymai leistų išrinkti į valdžią geriausius ir suteiktų galimybę, instrumentus žmonėms tą valdžią kontroliuoti. Ne tik politinę valdžią. Ypač svarbu Lietuvoje, kad ir teisėsauga bei teismai girdėtų piliečių balsą, tie, kas savo darbu turėtų parodyti, kad esame teisinė valstybė.
Bet kas tada yra valstybė, jeigu ne valdžia? Atsakymas yra labai paprastas. Tai yra ir mūsų gamta, ir architektūra, mūsų istorija, kultūra, darbai, kuriuos Lietuvos žmonės nuveikė ir nuveikia įvairiose srityse, o svarbiausia, ir patys žmonės. Tą reikia aiškiai suprasti, nes tik šiame supratime gali slypėti ir pasididžiavimas bei meilė savo valstybei ir tautai, kas turėtų būti ugdoma save gerbiančioje valstybėje nuo pat mokyklos suolo. Ir, aišku, šeimoje. Tada, matyt, ir penkiolikmečiai negalvos apie šią valstybę, kaip apie kažką svetimą. Bet, jeigu vaikas viešojoje erdvėje girdi tik panieką savo valstybei, kalbas apie bejėgiškumą ir nepilnavertiškumo kompleksą, kad lietuviai nieko negali, jeigu savo valstybę ima tapatinti tik su bloga valdžia, kurią tėvai ir aplinkiniai keikia, nors ir dažniausiai pelnytai, tai jokia šeima nesugebės įdiegti meilės valstybei. Tai turi būti daroma tik bendromis pastangomis. Tada žmonės nuo jauno iki seno supras Lietuvą, kaip SAVO valstybę.
Tačiau vien tik supratimo, kad Lietuva yra MŪSŲ valstybė, nepakanka. Ji nebus tokia, net jeigu tu pamilsi SAVO krašto gamtą, žinosi jo kultūrą, istoriją, grožiesiesi architektūra. Nepakanka Lietuvoje tik sustiprinti kiekvieno žmogaus šaknis ČIA, nors tai yra labai svarbu. Būtina pakeisti ir valstybę. Požiūrį joje į žmogų ir žmonių požiūrį į valstybę. Pasiekti, kad rūpestis dėl tautos ir valstybės išlikimo, jos ateities nebūtų tik saujelės idealistų reikalas.
Vadinasi turi būti dar ir NORAS, kad mūsų valstybė pasikeistų į gera. Ne šiaip sau noras, gulint ant sofos ir žiūrint televizorių ar ilsintis be rūpesčių sodyboje toliau nuo viso šurmulio. Tai turėtų būti noras, pagrįstas mūsų pasirengimu dalyvauti sprendžiant svarbiausius valstybės klausimus ir aktyviau įsijungiant kiekvienam pagal pomėgio sritis bei interesus į visuomeninį gyvenimą. Tik aktyvų visuomeninį gyvenimą išvystę kraštai Vakaruose sukūrė teisines demokratines valstybes, į kurias dabar taip nori išvykti ir Lietuvos žmonės. Bet gal tokį pat gyvenimą reikėtų pasistengti sukurti savo krašte, žinoma, nesmerkiant ir tų, kurie išvyko. Gali būti, kad ne vienas ir išvykęs iš savo gimtojo krašto myli jį ne mažiau, nei likę Lietuvoje. Tik taip susiklostė aplinkybės, kad reikėjo iškeliauti. Svarbiausia padaryti taip, kad tiems, kas išvyko, norėtųsi į Lietuvą sugrįžti, o gyvenantiems Lietuvoje – išvykti į kitus kraštus, norėtųsi tik mokslo žinių pasisemti, pasaulio pamatyti
Jeigu Lietuvą, bent jau baigiantis 20-iesiems Nepriklausomybės metams, suvoksime kaip SAVO valstybę ir norėsime ČIA gyvenimą padaryti tokį, kad nereikėtų išvažiuoti TEN, tada liks atsakyti į vieną paskutinį klausimą: ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti SAVO valstybės ir tautos, piliečių labui. Kokias formas turi įgauti visuomeninė veikla, kad tautos ir piliečių žodis pasiektų ir valdžios ausis? Ar galimas yra visuomenės dialogas su valdžia, suprantant žmones, kaip lygiaverčius partnerius, o ne valdžios priedėlį, kuris yra prisimenamas tik prieš kokius nors eilinius rinkimus.
Net neabejoju, kad tinkamiausią dabartinės Lietuvos situacijai visuomeninės veiklos formą būtų galima surasti. Svarbiausia, kad būtų noro ir pasiryžimo tai daryti. Ir apie tai galvotume mes visi. Diskutuotume, ginčytumės, savo veiksmus paremtume argumentų kalba, o ne emocijomis. Būtume atlaidūs tiems, su kurių nuomone nesutinkame. Kiekvieno, net ir skirtingai mąstančio žmogaus argumentuose ieškotume racionalaus grūdo.
Jeigu tai pavyktų, tada neabejoju, kad kitais metais turėtume regėti naują visuomeninio gyvenimo pakilimą. Bet tam reikia mūsų visų pastangų. Tada ir valdžia Lietuvoje turės keisti ankstesnius įpročius, nes valstybėje, kur piliečiai ir tauta gina savo teisę į geresnį gyvenimą, rūpinasi savo valstybės ateitimi, kitaip būti negali. Tokios MŪSŲ valstybės norėčiau palinkėti visiems, artėjant šv. Kalėdoms, o kitais metais negailėti savo laiko, ieškant kelio į šios valstybės kūrimą. Sako, kad Kūčių naktį įvyksta Didysis stebuklas.Viskas apsivalo ir atsinaujina. Kodėl negali toks stebuklas įvykti ir su mumis bei mūsų požiūriu į Lietuvą?
