Dr. Paulius Skruibis, www.alkas.lt
Parašyti šį straipsnį mane netiesiogiai paskatino pažįstama žurnalistė, papasakojusi apie tai, kaip po vieno straipsnio apie savižudybes ji bandė įtikinti kolegas, kad apie savižudybes negalima rašyti bet kaip. Žinodama, kad kai kurios aprašymo detalės (pvz. išsamus savižudybės būdo aprašymas) ir pats teksto pobūdis (romantizuojama savižudybė) gali labiau pažeidžiamus žmonės paskatinti savižudybei, ji bandė tuo įtikinti ir savo kolegas.
Savo straipsniu nesiekiu ko nors įtikinti, kad darytų vienaip ar kitaip. Noriu kalbėti tik apie dėsnius. Aplink mus yra daugybė įvairių dėsnių, kuriuos mes puikiai išmanome.
Pavyzdžiui, žinome, kad vanduo užšąla prie minusinės temperatūros. Nei tai blogai, nei gerai – tiesiog taip yra. Pats dėsnis nieko nesako apie tai, ar turėtume ką nors daryti (palikti vandens indą dideliame šaltyje) ar ne. Tai priklauso nuo mūsų pasirinkimo, nuo mūsų tikslų.
Žmogaus psichologija taip pat turi savo dėsnius. Dažnai jie nėra tokie akivaizdūs ir vienprasmiški, tačiau jie egzistuoja. Kadangi žmogaus elgesys yra itin sudėtingas, todėl formuluodami psichologijos dėsnius mokslininkai stengiasi būti itin atsargūs ir prieš ką nors tvirtindami, savo teiginius stengiasi patikrinti bent keliais moksliniais tyrimais.
Taigi, ar yra kokių nors dėsnių, kurie ką nors sakytų apie savižudybių pateikimą žiniasklaidoje? Taip yra. Paminėsiu kelis iš jų.Pirmas. Savižudybių aprašymai labiausiai paveikia tuos žmonės, kurie turi psichologinių sunkumų ir galvoja apie savižudybę. Poveikis tuo didesnis, kuo skaitantysis žmogus (amžiumi, lytimi, socialine padėtimi) labiau panašus į tą, kurio savižudybė yra aprašoma. Todėl, kai kas nors garsiai šaukia: „Aš esu perskaitęs šimtą straipsnių apie savižudybes ir jie man nepadarė jokios įtakos”, jis viso labo tik pasako, kad nėra nieko girdėjęs apie šį pirmąjį dėsnį.
Ar turiu kokių nors įrodymų? Taip.
Bent trys įvairių mokslininkų studijos parodė, kad po netinkamo savižudybių pateikimo žiniasklaidos priemonėse, savižudybių padaugėjo būtent tarp tokios pat lyties ir amžiaus žmonių (Fekete ir kt., 1993; Schmidtke ir Häfner, 1988; Valach ir kt., 1996).Šį dėsnį galima dar šiek tiek papildyti – nustatyta, kad didžiausią poveikį savižudybių aprašymai daro paaugliams ir jaunimui.
Antras. Savižudybės metodo aprašymas didina pakartotinų savižudybių tikimybę. Ypač, jeigu aprašomas metodas yra lengvai prieinamas. Pavyzdžiui, po vieno Didžiojoje Britanijoje rodomo TV filmo, kurio herojus nusižudo perdozavęs be recepto parduodamais vaistais, ligoninėse padaugėjo pacientų, bandžiusių nusižudyti tais pačiais medikamentais (Hawton ir kt., 1999).
Trečias. Savižudybės priežasčių supaprastinamas („Aštuntoką į savižudybę pastūmėjo mokytojo parašytas dvejetas”) ir savižudybės heroizavimas („Nenorėdamas būti našta artimiesiems, vyras pasirinko savižudybę”) didina pakartotinų savižudybių riziką, o objektyvi situacijos analizė („nusižudęs vyras jau keleri metai sirgo klinikine depresija”) ir pagalbos galimybių nurodymas („psichologinės pagalbos galima kreiptis į artimiausią psichikos sveikatos centrą”), šią riziką mažina (Petravičiūtė, 1999; Hawton, 2001).
Ketvirtas. Savižudybės imitacijos tikimybę gali labai padidinti straipsnio publikavimas pirmajame puslapyje, nusižudžiusiojo nuotrauka ir kiti elementai, didinantys pranešimo sensacingumą (Gailienė, 2000).
Tokių dėsnių yra ir daugiau: žymių žmonių savižudybių aprašymų poveikis yra itin stiprus, realių žmonių savižudybių aprašymai veikia stipriau, nei grožinės literatūros arba meninių filmų herojų savižudybės ir t.t.
Tačiau, kaip jau rašiau straipsnio pradžioje, patys dėsniai dar nieko nesako, ką mes turėtume daryti, ar ko neturėtume daryti. Mūsų veiksmai priklauso nuo mūsų pasirinkimų.
Pavyzdžiui, žurnalistas ar redaktorius gali pasirinkti ir taip: „Žinau, kad mano straipsnyje savižudybė aprašyta taip, kad ji gali paskatinti dar kelių paauglių savižudybes, tačiau man šiuo atveju yra svarbiau informuoti skaitytojus”. Skaitytojas taip pat gali pasirinkti: „Žinau, kad šiame laikraštyje aprašomos savižudybes galėjo paskatinti daugelį pakartotinų savižudybių, tačiau man patinka, kad laikraščiai taip rašo – juk tai jaudina panašiai kaip geras siaubo filmas”.
Mano pasirinkimas kitoks. O koks jūsų?
Manau, kad pasaulyje yra daug nereikalingų žmonių, todėl jie ir žudosi. Tiesiog skystablauzdžiai, gyvenime neradę prie ko ”prisiglausti” .Tai tarsi egoistinių svajonių pabaiga.
Skystablauzdžiai nesugeba nusižudyti. Po ‘nesėkmingų’ bandymų jie dar labiau išgyvena. O tie, kas sugeba, turėtų suprasti, kad jie yra stiprūs ir pajėgūs atsikratyti savo bėdų. A.Einšteinas yra išreiškęs mintį: “Neįmanoma išspręsti problemos tame pačiame mąstymo lygmenyje, kuriame jinai buvo sukurta.“ Paprastai kalbant – reikia į savo bėdas žiūrėti kitaip ir ieškoti kito lygio sprendinių.
Šiaip jau susivokimas nesižudyt kaip tik yra ne skystablausdiškumo požymys. Žudomasi būtent iš skystumo, kada nesugebama savęs suimt į rankas ir naujai pažvelgt į pasaulį, beje ar iš egoizmo: sureikšminamas mąstymas, jog visi aplinkiniai tau turi skirti dėmesį, užjausti, suprasti ir padėti – taip niekada nebūna. Žmogus nagais pats kopia į gyvenimą, ne jį kažkas turi tempti, jis pats pasirenką savo būseną (blogą gyvenimą), taip kaip ir pats gali iš jos išeit į geresnę (pradėt viską iš naujo). Kitavertus savižudžius reikia atvesti į protą ir negalima abejingai į tai žiūrėti, aišku nereikia leisti “egoizmui” užvešėti ir leistis būt išnaudojamam >savižudžiui reiktų parodyt, kad pats kaltas dėl savo bėdų ir gali jas pašalint.
Joks čia ne egoizmas, o nesusiklostęs gyvenimas, aplinka, nesuteikusi pakankamai psichologinio stabilumo ir meilės, ar net visuomenėje vyraujanti pasaulėžiūra.
Įdomu būtų palyginti su tuo, kaip visuomenėje piešiama masinė emigracija, ir kiek toks piešimas ją papildomai iššaukia.
* kaip žiniasklaidoje piešiama
Importinei judaistinei maldyklai kaip tik tokių silpnų REIKIA-ateik ir ”prisiglausi”. Gali dar pabučiuoti…pasijusi ,avine,reikalingas, išganytas.
Labai konkrečiai ir aiškiai išdėstytos mintys,puiku. Tik va kad visi žurnalistai suvoktų tai, o dar labiau, suvokę prisiimtų atsakomybę už “norą skrupulingai ir vaizdžiai informuoti skaitytojus…”