Vaiva Strikaitytė, www.alkas.lt
Oldas Hakslis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą parašė knygą „Puikusis naujas pasaulis“, kurioje aprašė ateities pasaulį, kokį šiandien kuria globalistai. Iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo fantastinė, tačiau įsigilinus galima pamatyti daug sąsajų su ta pasaulio vizija, kurios link šiais laikais judame, kuri yra propaguojama. Hakslio pasaulyje vyrauja naujas, iškreiptas moralės suvokimas. Neribojamas seksas vis su kitu partneriu, kad neprisirištum prie vieno žmogaus – tai šio pasaulio pagrindinė dorybė.
„Visi priklauso visiems“ – daugybę kartų kartojamas šūkis. Jausmai, dviejų žmonių meilė vienas kitam laikoma didžiuliu iškrypimu, amoraliu elgesiu. Pyktį, liūdesį, tuštumą, visas neigiamas emocijas padeda numalšinti visur ir visada vartojami narkotikai „Soma“, kurie atstoja alkoholį ir visus kitus svaiginimosi būdus. Nuo „Somos“ priklausomi visi, tačiau nevartoti šio narkotiko reikštų amoralų elgesį. Puikiame naujajame pasaulyje žmonės gimsta buteliukuose, yra gaminami tam skirtuose fabrikuose. Moterims susilaukti ir gimdyti vaikus yra laikoma pačiu šlykščiausiu ir labiausiai iškrypusiu elgesiu.
Taigi iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo tiesiog neįmanomas rašytojo vaizduotės vaisius, bet nejau visa tai nepanašu į tas naująsias „vertybes“, kurias mums diegia šiuolaikinės globalistinės ideologijos? Tad visai netrukus galėsime išvysti šiek tiek kitokią, tačiau savo esme tapačią Hakslio aprašytąjai, Puikaus naujo pasaulio versiją. Šeimą keičia karjera, tautos Europoje nyksta, nes vis daugiau žmonių nebeturi paskatų gimdyti vaikų arba apsiriboja vienu. Žmonės nebeįsivaizduoja geros nuotaikos be svaiginimosi, dažniausiai alkoholiu, o jaunimas, nuo mažų dienų įjunkęs į alkoholį, naujų pojūčių vėliau ima ieškoti įvairiose narkotinėse medžiagose – marihuanoje, „klubiniuose narkotikuose“. Šventės žmogui asocijuojasi su griausmingais vakarėliais, kur būtų prisigeriama iki sąmonės netekimo. Ir kitą rytą tik iš nuotraukų ir filmuotos medžiagos, kurioje žmogus užfiksuotas pačiose apgailėtinose situacijose, gali sužinoti, ką vakar veikęs. Liūdniausia, kad to ne gėdijamasi, o didžiuojamasi, jog prikrėtė absurdiškiausių dalykų. O ką – juk tai pateisinama, jis buvo girtas, nesuvokė ką darąs. Tarsi tada būtų buvęs kitu žmogumi. Taigi, taip švenčia jaunimas, vyresni žmonės kol kas tenkinasi šventes švęsdami kiek santūriau, užtenka ir stalo nukrauto degtine ir ilgo vakaro giminės apsupty. Dar smagiau – nuvažiuoti švęsti į gamtą, kadangi po to nereikia kuopti namų – juk galima palikti visas šiukšles ir nusiaubtą vietą tokią, kokia yra, ramiai išvažiuoti ir niekas už tai nenubaus. O sąžinė ir pagarba gamtai jau turbūt seniai prigirdyta guli kur nors po stalu…
Tokios šiandienės mūsų šventės. Nebeturinčios nieko bendro su žodžiu, iš kurio šis pavadinimas kilęs. Nebeturinčios nieko švento. O iš tiesų, ar nesijaučiame nelaimingi, kai šitame nuolatinio lėkimo, ūžesio ir chaoso pasaulyje neberandame šventumo ir ramybės? Tos darnos su pasauliu, kurioje gyvendavo mūsų protėviai. Vargu ar tais laikais žmogui kildavo noras nusižudyti, iš beviltiško pasiklydimo klausimuose apie gyvenimo prasmę, iš didelės depresijos ir dvasinio nerimo, nes nežinome kodėl ir kaip mums reikia gyventi toliau. Dėl liūdesio, jog esame ne tokie gražūs ir seksualūs kaip kino žvaigždžių idealai… O jie afišuojami smarkiai, vos ne kas antroje reklamoje pusnuogiai (nors sunku tai pavadinti pusnuogiais, greičiau jau beveiknuogiai) žmonės, pornoerotiškomis pozomis reklamuojantys – pirk (nes tai seksualu), dirbk, mirk!
Senovės žmogus visa, ko reikia gyvenimui, sėmėsi iš dvasios stiprybės. O dvasios stiprybė jį maitino, kad atrastų ir įgyvendintų viską gyvenime. Šiandien daugelis nusijuokę pasakytų, kad pirmiausia žmogui reikia jaustis sočiam, saugiam ir patenkinusiam savo pirminius, kūniškus poreikius, tačiau gyvenimo knygoje galima rasti ir kitokių pavyzdžių. Istorija atmena ne vieną žmogų, kurie išgyveno baisiausiomis sąlygomis, ištvėrė badą ir nepriteklių vien todėl, kad jų dvasios stiprybė suteikė jėgų tai iškęsti, viltis dovanojo prasmę gyventi ir ištverti visas negandas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Lietuvos partizanai, gyvenę miškuose, politiniai kaliniai kentėję koncentracijos lagerių pragarą, tremtiniai, ištvėrę Sibiro žvarbą… Kam yra tekę bendrauti su išlikusiais tokius baisumus iškentusiais žmonėmis žino – visi jie tą patį pasakytų paklausti, kaip pavyko ištverti badą, smurtą ir baisiausias gyvenimo sąlygas – „Siela maitina kūną“. Visi jie nešiojo širdyje viltį, vertybes, svajones, dėl kurių buvo verta gyventi, kurioms, jie tikėjo, dar lemta išsipildyti ir įprasminti gyvenimą. Vargu ar eilinis vartotojiškos kultūros užvaldytas asmuo pajėgtų ištverti tokius baisumus, ar žinotų, iš kur semtis jėgų viską atlaikyti. O mes šiais laikais skundžiamės, kaip blogai gyvename, kaip neįmanoma išgyventi dabartiniu krizės laikotarpiu Lietuvoje, koks nykus ir beprasmis tas gyvenimas iš tiesų tėra. O vis dėlto, gyvenimas yra toks, kokį jį pajėgsime susikurti. Vos idealistai pradeda skųstis dėl emigracijos, vos pradėjus raginti žmones nepalikti savo tėvynės ir kartu su ja iškęsti viską, ką pateiks gyvenimas, bei patiems kurti geresnę ateitį, užgriūva lavina pašaipų. Nes ir vėl – žmogui svarbiausia jo asmeninė materialinė gerovė, o ne „kažkokia tariama visuotinė gerovė“, argumentuoja skeptiškieji asmeninės (materialinės) gerovės ieškotojai. Taip pat dar nevengdami pridurti, kad dėl visko kalta valdžia, kuri nesudarė geresnių sąlygų mūsų visuomenei pragyventi. Taip, gal ir nesudarė, galbūt daugumai valdžioje sėdinčiųjų visiškai ir nėra aktualu sudaryti tai mūsų visuomenei geresnes salygas pragyventi – juk jie vadovaujasi tuo pačiu principu kaip ir jūs – jiems svarbiausia jų asmeninė gerovė, kitaip sakant, susikraut turtus, o kad kiti šiek tiek pabadaus, kam rūpi. Tad sveiki atvykę į savanaudžių, bedvasių pasaulį, ar smagu tokiame gyventi? Jei jau taip smagu, kodėl kažkur bėgame, kažko geresnio ieškome?
Bet vargu, ar čia yra kur pabėgti. Globalizmas – tam tikrų žmonių sugalvotas, žmonių varomas reiškinys. Žmonių, kuriems rūpi ta pati asmeninė materialinė gerovė. Tik ji daug labiau besaikė negu eilinio piliečio, kuriam gal tiesiog norėtųsi turėti iš ko susimokėti mokesčius, turėti pinigų už ką išmaitinti šeimą, nusipirkti vieną kitą drabužį, ar dar kokį žaisliuką. Pasikinkyk žmoniją, prieš tai pavertus ją bedvase apgauta minia, kurią papirkti buvo nesunku davus pramogų ir apsvaiginus kokiais nors nekaltais narkotikais, ir ji tau neš turtus, turėsi neribotą valdžią.
O šiaip, bedvasis žmogus – silpnas žmogus. Kai žmonija praranda vertybes, praranda dvasingumą, ją gali nugalėti bet kas. Kad ir kokių masinio naikinimo ginklų prigamintume, tačiau visi jie niekiniai prieš dvasios didybę. Todėl nekeista, kodėl Europoje tokia sėkminga islamizacija. Nežinia, galbūt tai koks vaistas prieš visuomenės ištvirkimą, sumaterialėjimą… Bet islamas – tikrai ne tai, kas čia, šiuose kraštuose kada nors buvo ar gali būti priimtina. Todėl turbūt nėra čia kuo džiaugtis ir ko laukti tiek tiems, kuriems dar svarbus vertybinis pamatas, dvasinis žmogaus gyvenimas, tiek materializmo ir ištvirkimo ieškotojams. Islamas yra dvasinis kelias, ir tie, kurie jį neša, yra pasišventę paaukoti viską vardan jo, vardan Korano vertybių. Jie turi dvasinį gyvenimo pagrindą, kuris jiems padeda pasiekti savo tikslus, ir būtent todėl islamizacija yra žymiai pranašesnė šioje viso susiskaldžiusio pasaulio kovoje. Ir islamizacija – labai sėkminga. Keista – pasaulis globalėja, visi maišosi, žmonių rasės tampa viena rase, žmonių tautos tampa viena tauta, kalbame apie didžiąją taikingąją toleranciją, tačiau pasaulis, taip bandomas sumalti į vieną didžią masę, tik dar labiau skaldosi. Maišant, nepaliaujamai kergiant viską su viskuo, puikiai visa kas skaldosi ir valdosi. O nauja, dvasiniu pagrindu plintanti ekstremistinė religija labai sėkmingai stato savąją kultūrą ant Europos tautų kultūrų griuvėsių.
Ir bet kokiu atveju stiprus žmogus, dvasingas žmogus išliks, iškęs visa, kas sunkiausia, ir atsilaikys nuo didžiausių vėjų. O jų dabar pučia iš visų krypčių. Medžiai, augalai, prieš didžiausias audras atsilaiko tada, kai jų šaknys tvirtos, įaugusios giliai žemėn. Žemė jį maitina, Žemė jį augina, Saulė suteikia jėgų. Lietus atgaivina. Netgi debesuotą dieną, mėnesį, medžiai gauna labai mažai jiems reikalingų Saulės spindulių, tačiau nenudžiūva, nes vis tiek ateis diena, kai debesys prasiskleis ir Saulės spinduliai vėl pasieks žalius medžio lapus. Dėl to verta iškęsti debesuotas vėtras, žiemos speigus.
Lietuviška stiprybė kaip medis. Taip visada buvo – ir žiloje, „laukinėje senovėje“, gyvenant vienkiemių pirkiose, ir prieš 70 metų – prisiglaudus miškuose, kovojant už savo tautos, savo vaikų laisvę ir gerovę. Tik šiandien retai pasitaiko. Savo dvasinio medžio šaknis leidom apkapoti, patikėjome, jog jos tik trukdo po pasaulį keliauti, šviesesnės Saulės ieškoti. Tas lietuviškumas, išvarytas iš mūsų širdžių nubėgo, pasislėpė miškuose. Kaip visada. Todėl dažnas svečias iš tolimų kraštų pas mus viešėdamas, jei nors trumpam pamato mūsų miškus, kartais net ir ašarų nesulaiko. „Jūsų miškai turi kažką, ko jau niekur neberasi. Tarsi kažkokia senovės dvasia juose gyventų…“. Todėl reikia pasikviesti lietuvišką dvasią, partizanaujančią miškuose, atgal į lietuvio širdį. Gal ir nebus paprasta – ji jau gali būti sulaukėjusi, ar supykusi, teks prisijaukinti. Ne iškart pasiduos, ne iš karto pareis. Tačiau tik mūsų pamatinė dvasinė kultūra gali būti stipriausiu mūsų ginklu.
Lietuva dar turi tiek ko ginti, ką išsaugoti, ko jau seniai nebeturi kitos valstybės. Turime nuostabią, be galo seną kalbą, turime daugybę tautosakos ir folklorinio palikimo, kuriame išsaugota didi lietuviškos dvasinės išminties knyga, turime gana neblogai išsaugotą kultūrą. Turime kalvas ir slėnius, miškus. Pabandykite kada apkabinti medį, prisiglausti prie kamieno, giliai įkvėpti gaivaus oro. Pajausite, kaip širdį suspaus. Turime upes ir upelius, požeminius šaltinius. Turime didžiulius gėlo vandens srautus – tokia dar palyginus švari mūsų Tėvynė. Ir turime dar daugel visko, ką svarbu išsaugoti. Todėl lengva nebus. Tačiau būdami tokie pasyvūs ir bedvasiai zombiai neišsaugosime nieko. Ar neatsitiks taip, kad atsibusime tik tada, kai viskas bus sugriauta, ir teks statyti viską iš naujo, teks kovoti sunkiausiomis sąlygomis, jau nebeturint ko prarasti? Kai teks kovoti net ne už tai, ką dar turime išsaugoti, o už savo išlikimą?
man pasirodė, kad lietuviškumo dvasia straipsnyje pateikiama kiek nuvarginta nabagėlė – nepatraukli, susieta su neigiama emocija. Dvasia slepiasi kažkur miškuose, gan neblogai išsaugota (tačiau vos rusenanti), tačiau į ją kėsinasi zombiai. Aš tą dvasią matau kitokią: lietuviškumas turėtų spinduliuoti džiaugsmą, drąsą, jaunatvę, beje lietuviškumas priimtinas visiems (ne tik šimtaprocentiniams grynaveisliams).
Skeptiškai žiūriu į islamizaciją, griežtas ir radikalus islamas greičiau kažką atbaido nei pritraukia (aišku visur pilna naivuolių), o ir šiaip visi mėgsta pasišaipyti iš fundamentalistų. Draugai mokęsi užsienyje erasmusuose pasakojo apie musulmonus, kurie labai nustemba pakliuvę į laisvą europietišką pasaulį ir juo susigundę net nutraukia ryšius su savo bendruomenėmis gimtose šalyse > taip įsilieja į europiečių bendruomenes.
Partizanai nebuvo jau tokie idealistai, dauguma jų buvo žemės ir turtų netekę išbuožinti žemdirbiai, jiems nieko kito kaip ir nebeliko kaip lieti kraują, tačiau ne ką prastesnį darbą nuveikė išeiviai intelektualiai saugoję Lietuvą ir padarę įnašą pasaulio kultūroje, kad ir tie patys minėti Greimas, Mačiūnas ar Mekas.
Bet teisingai paliesta saiko trūkumo tema bei hedonistiniai kraštutinumai visuomenėje.
Būtent, kad lietuviška dvasia gan palaužta ir bandoma sulaužyti galutinai, nors galėtų būti stipri, jauna, ir apginti nuo visookių negandų. Ir tik nuo mūsų priklauso kokią ją savyje ugdysime.
Musulmonų būna visokių, visame kame yra išimčių, tačiau pažiūrėjus į Europą, ir islamizuotas šalis, toli gražu ne toks islamas dominuoja, kokį pavyzdį pateikei. Aišku, kad yra įsiintegravusių musulmonų, tačiau didžiąja dalimi islamas ateina radikalus, turintis aiškius tikslus ir stiprus. Masės islamistų gatvėse rėkia “Islamas dominuos pasaulyje”. Ir tai prasideda. Bet ne per dieną įvyks. Ir gal ne rytoj ateis Lietuvon. Gal poryt. Ir nesvarbu, patinka visuomenei musulmonų radikalumas ar ne, jau čia ne tame klausimas. Jie ateina per jėgą ir neklausia “Ar norėtumėte”. Panaši religinė istorija jau kartą vyko…
Apie partizanų idealizmą geriau spręsti paskaičius partizanų raštus, pakalbėjus su dar gyvais, o ne pasiskaičius probolševikinę istorijos versiją.
“Masės islamistų gatvėse rėkia “Islamas dominuos pasaulyje”.”
Nu tai krikščionys mano kad krikščionybė dominuos, krišnaitai kad Vaišnaizmas, budistai kad budizmas, pagonys kad pagonybė. Baisaus čia daikto, gi nieks nežiūri rimtai į tokį pareiškimą, jis netgi juokingai atrodo.
Nu aš apie partizanus mokiaus šiuolaikiniuose istorijos vadovėliuose ir girdėjau pasakojimus etnografinėse ekspedicijose 🙂 Man tai nieko naujo, ir šiap netgi ne labai įdomu nes manęs neliečia. Apskritai esu linkęs garbinti kovotojus protu, o ne jėga 🙂
Neteko girdėt, kad kur Europoje ar pasaulyje krišnaitai, budistai, ar kitokie pagonys rengtų agresyvius gatvės mitingus rėkdami, kad jų religija dominuos, užpuldinėtų ne savo religijos atstovus, taip masiškai plėstųsi po pasaulį, keistų valstybių tautinę sudėtį, ir veiktų visuomeninį politinį gyvenimą, kurtų šeimas kuriose susilauktų mažiausiai aštuonių palikuonių, sprogdintų vakarų kultūrinius objektus ir t.t…
Vaiva, tai ženikis su musulmonu ir pakeisk jo šeimos tautinę sudėtį (čia ne tiesioginis pasiūlymas, o filosofinis). Kame bėdos? Vienavertus tavo bendraminčiai teigia: “ženikimės tik su lietuviais ir išlaikykime gryną rasę”, kitavertus išpučiama problema, kad besidauginantys kebabų kepėjai nupopuliuos mūsų populiaciją. Tai ką su jais daryti- išvežti per prievartą visus ar uždausti daugintis?
Lukšai, tu arba aklas, arba šiaip tavo smegenys blokuoja vienokią ar kitokią informaciją, nes yra galutinai išplautos “naujosios tolerancijos”. Nes labai keista, kaip apsiskaitęs žmogus gali nebūt girdėjęs apie tai, kuo virsta Europos tautos.
O prie ko čia aš turėčiau ženytis su musulmonais ir juos atvertinėt į kažkokius jiems svetimus tikėjimus tai nežinau. Man tai negaila, jei jie savo kraštuose Alachą garbintų, ir apskritai netrukdo kaimynas, kažkokį savo gyvenimą gyvendamas. Bet kai ateina į svečius, ir paskui sako, kad ir aš turiu tokį gyvenimą gyventi, ir kad apskritai mano namai yra visų, o ne mano namai, todėl kiekvienas juose gali šikt ir myžt, tai jau kitas reikalas. Ir taip visada buvo. Bet dabar mus moko, kad tai normalu.
Na, o šiaip, jau kad tau asmeniškai kažką įrodysiu, tai nesitikiu ir nebandau, šneki nesąmones, kaip visada.
koks tau musulmonas taip sakė? 😀
Dėkui, puikus straipsnis. Nesunaikino mūsų dvasios okupantai – atsilaikysim ir prieš Europos globalizaciją.
Vyrai, pokaryje pasirinkę mišką, turėjo įvairiausių priežasčių. Pamatyti baisumai 1940 metais, Sibiro grėsmė buvo akivaizdūs. Didieji “patriotai” išdūmė į Vakarus. Bet buvo ir tokių, kurie grįžo, žinodami, kas jų laukia Lietuvoje o čia laukė mirtis. Žurnalistas Julijonas Būtėnas 1951 metais, puikiai suprasdamas politinę situaciją su desantu grįžta. Moralė neleido gyvent sočiai ten Vakaruose, kai Lietuvai sunku.
Vycka “man pasirodė, kad lietuviškumo dvasia straipsnyje pateikiama kiek nuvarginta nabagėlė – nepatraukli, susieta su neigiama emocija. Dvasia slepiasi kažkur miškuose, gan neblogai išsaugota (tačiau vos rusenanti), tačiau į ją kėsinasi zombiai”
Vycka, o kaip gi kitaip? Kiek teko dalyvauti paginiškose apeigose, nuolat kreipiamasi į protėvius ir prašoma jų galių, “protėvių vėlės, duokit… saugokit…” t.y. bendraujama su mirusiųjų pasauliu ir galių semiamiasi iš jo? Mano manymu kokį džiaugsmą gali spinduliuoti mirusieji.
Barbora, manau man tikrai ko gero dažniau už jus tenka dalyvauti pagoniškose apeigose nuo vaikystės, ir jos visai nėra liūdnos ar mlancholiškos: jos įvairialypės, jose yra ir džiaugsmo ekstazės ir rimties (kas gali pasirodyti kaip melncholija). Lietuvių melancholija ir liūdesys bei polinkis laistytis kraujais yra svetimas ar retas reiškinys mūsų kultūroje. Tai klaidingas stereotipas, kuris ne tik kenksmingas lietuvio dvasinei sveikatai, bet ir griautinas.
Tenka ir man pakankamai, ir ne apie liūdesį kalbu. Tai su mirusiųjų pasauliu bendraujama ar ne? Galių iš mirusiųjų semiamasi ar ne?
Ačiū Vaivai už nerimą ir mintį!
Globalėjančiame -niveliuojančiame pasaulyje vyrauja didžiosios valstybės su jų egoistinėmis kultūrinėmis tendencijomis ir siekiais. Galima dalinai sutikti, kad tai objektyvūs procesai su dideliu naikinančių pasekmių bagažu. To nematyti, nepaisyti mažosios tautos negali
Mes turime unikalų dvasinį paveldą, bet permažai darome gaivindami savo tautos etninės kultūros lobyną ir jos pagrindu stiprindami istorinę atmintį. Mūsų praeitis – stiprybės šaltinis, jis maitina Tautos medį-dvasią per jo šaknis kalbą ir etnosą.
2010 12 10
na taip, kiek melancholiškas straipsnis. bet viskas išguldyta ramia lietuviška dvasia. čia ne reklaminiai šūkiai, čia kalba sunerimus širdis, kuri siekia pabudinti kitas širdis. rimti žmonės ne taip kreipia dėmesį į rėksnius kaip į ramiai, bet tvirtai kalbančius. o rėksnius linkę “nurašyti” į kvailių tarpą. ačiū už straipsnį, ačiū už tiesą. mes tikrai turime tvirtybės pabusti. ir tikiu, kad ne per vėlai tai nutiks.
Labai geras Vaivos Strikaitytės straipsnis. Ačiū.
Klaidas darome visi. Mano manymu, netiksliai vartotas žodis Dvasia. Jau net pavadinimas turėjo skambėti: “Jėga – Sielos stiprybėje”. Laukiau kol kas nors iš romuvių atkreips į tai dėmesį. Bet jų krivis ‘stabas’, vežiojantis save visam pasauliui, ir dabar neturi laiko aiškinti lietuviams apie ‘žmogaus’ sąrangą – jis, matai, ‘keltiškos’ muzikos angliškai klausosi :-]] (muzika taip pat patiko, ačiū)
Mūsų jėga žiniose. Neneigiu jausmų ir pojūčių. Protėviai gyveno visuomenėje, kuriai jie buvo reikalingi. Dabar niekas neaiškina, kas mus sieja Tautoje, Šeimoje. Visos kitos religijos tam netinka, jos suartina tikėjime. Protėvių pasaulėžiūra būtų pamatu ant kurio reikia statyti mums pasaulėžiūrą, bet ‘rangovo’ teises šlykščiai nusavino romuviai…
Dėkui, bet aš ne kelti filosofinius lingvistinius klausimus apie žodžių tikrąsias reikšmes straipsniu norėjau, o pasakyti tai, ką visi perskaitę manau puikiai suprato, kad ir kokius žodžius čia pavartojau.
O apie kokius romuvių nusisavinimus čia kalbama, sunkiai suprantu. Statykite savo pasaulėžiūrą ant protėvių pamato, statykite, tai ir išgelbės psaulį, o ne nuolatinis visa ko griovimas. Kuo Romuva tam trukdo, neįsivaizduoju.
Supratau Jūsų mintis pakankamai gerai. Bet, jei reiškiate mintis viešai, privalote atsižvelgti į žodžių reikšmes. ‘Filosofiniai lingvistiniai klausimai’ jau seniai turėjo būti išspręsti žmonių, kurie ėmėsi atstovauti Pasaulyje (WCER) ir Europoje (ECER?) mūsų protėvių pasaulėžiūrą, kaip jų TIKĖJIMO tęstinumą.
Dėl griovimo… Ar ne per lengvai griūna romuvių ‘dvasinė tradicija’? Parašiau tik kelis atsiliepimus ir jau griūna :-]]] Kur dingo VAIDILŲ RATAS? Mano pastabos viešoje erdvėje turėtų būti naudingos romuviams – sudarau sąlygas skelbti savo tiesas ir tuo patraukti pasekėjus. Skriaudžiamus daug kas užjaučia :-]]
Kuo romuviai trukdo? Dėl jų vaidinimų žmonėse susidarė prasta nuomonė apie visus pagonis. Geriausiu atveju į mus žiūri kaip į keistuolius. Man nepatiko LKP pirmojo sekretoriaus AMB’o prezidento vėliavos šventinimas ir jos atidavimas katalikams peršventinti. Vėliau nepatiko viešas įsišventinimas į ‘krivius’, tik kažkodėl nedalyvavo tas vaidilų ratas. Nepatiko, kad jau gal 10 metų neatsakoma į viešą Algimanto Zolubo straipsnį “Lietuvos atkrikštas” http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20011109/aktu_02.html Nepatiko lietuvių kalbos ‘turtinimas’ svetimžodžiais, visiškai nesuprantamas puoselėjant protėvių kūrybinį paveldą ir jų pasaulėžiūrą. Tiesiog apgailėtinai atrodo protėvių pasaulėžiūra pateikta romuvių: protėviai TIKĖJO, jie daineles DAINAVO, o mes visa tai tęsiame………. Pasisvečiuokite kitų religijų svetainėse ir suprasite kaip reikia šventikams ‘dirbti’.
Skaitant tą straipsnį susidaro įspūdis, kad norima pasakyti, jog vienintelis teisingas kelias – kristoniškas kelias, o visi kiti, kurie pasaulį aplink interpretuoja kitaip yra apsišaukėliai-šarlatanai-komunistai. -_-
Apie išvardytas problemas nelabai domėjausi, nebent apie tą sudarytą lietuvių tikėjimo įvaizdį, tačiau taip, ir pati matau Romuvoje daug negatyvių dalykų, kurie manau labai kenkia mūsų bendruomenei ir apskritai. Tačiau vietoj to, kad sėdėčiau su pilnu užančiu akmenų, aš stengiuosi pati kažką keisti, galbūt per mažai pastangų dedu, per mažai atiduodu, kai galėčiau daug daugiau, bet kiekvieną dieną kartoju sau iš visų jėgų, kad reikia nugalėt visus tingėjimo demonus užsiveisusius širdy, ir po truputį jie silpsta, po truputį persilaužinėju. Lašas po lašo, ir visus akmenis užanty pratašo. Žodžiu, reik daugiau dirbt, mažiau skųstis ir kaltinti. Jei kažkas kažkame nepatinka, reikia imti tai keisti, o ne laukti kol kažkas kitas čia kažką pakeis, graužtis kaip viskas blogai. Tad pirmyn, statykim gražesnę ateitį.
“Tad pirmyn, statykim gražesnę ateitį.” Pasiūlymą priimu, o kai pastebėsiu Jūsų klaidas, tai parašysiu :-]]
Savo klaidas tenka taisyti pačiam :-[
Tik dabar perskaičiau – nuostabiausias rašinys. Ačiū Vaiva. Rašyk dar. Labai laukiame.
Kebly,
Prie juodaskvernių ir ”glauskis”,būk išganytu avinu
importinei judaistinei maldyklai ,parašyk ar ten gerai šyla ”radiatoriai”.
Nors daug straipsnių neskaitau, tačiau šis – nuostabus! Privertė net susigraudinti, nes kiekvienas sakinys labai apgalvotas ir taiklus. Labai dėkoju autorei!