V.Strikaitytė. Jėga – dvasios stiprybėje

Vaiva Strikaitytė, www.alkas.lt

Oldas Hakslis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą parašė knygą „Puikusis naujas pasaulis“, kurioje aprašė ateities pasaulį, kokį šiandien kuria globalistai. Iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo fantastinė, tačiau įsigilinus galima pamatyti daug sąsajų su ta pasaulio vizija, kurios link šiais laikais judame, kuri yra propaguojama. Hakslio pasaulyje vyrauja naujas, iškreiptas moralės suvokimas. Neribojamas seksas vis su kitu partneriu, kad neprisirištum prie vieno žmogaus – tai šio pasaulio pagrindinė dorybė.

„Visi priklauso visiems“ – daugybę kartų kartojamas šūkis. Jausmai, dviejų žmonių meilė vienas kitam laikoma didžiuliu iškrypimu, amoraliu elgesiu. Pyktį, liūdesį, tuštumą, visas neigiamas emocijas padeda numalšinti visur ir visada vartojami narkotikai „Soma“, kurie atstoja alkoholį ir visus kitus svaiginimosi būdus. Nuo „Somos“ priklausomi visi, tačiau nevartoti šio narkotiko reikštų amoralų elgesį. Puikiame naujajame pasaulyje žmonės gimsta buteliukuose, yra gaminami tam skirtuose fabrikuose. Moterims susilaukti ir gimdyti vaikus yra laikoma pačiu šlykščiausiu ir labiausiai iškrypusiu elgesiu.

Taigi iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo tiesiog neįmanomas rašytojo vaizduotės vaisius, bet  nejau visa tai nepanašu į tas naująsias „vertybes“, kurias mums diegia šiuolaikinės globalistinės ideologijos? Tad visai netrukus galėsime išvysti šiek tiek kitokią, tačiau savo esme tapačią Hakslio aprašytąjai, Puikaus naujo pasaulio versiją. Šeimą keičia karjera, tautos Europoje nyksta, nes vis daugiau žmonių nebeturi paskatų gimdyti vaikų arba apsiriboja vienu. Žmonės nebeįsivaizduoja geros nuotaikos be svaiginimosi, dažniausiai alkoholiu, o jaunimas, nuo mažų dienų įjunkęs į alkoholį, naujų pojūčių vėliau ima ieškoti įvairiose narkotinėse medžiagose – marihuanoje, „klubiniuose narkotikuose“. Šventės žmogui asocijuojasi su griausmingais vakarėliais, kur būtų prisigeriama iki sąmonės netekimo. Ir kitą rytą tik iš nuotraukų ir filmuotos medžiagos, kurioje žmogus užfiksuotas pačiose apgailėtinose situacijose, gali sužinoti, ką vakar veikęs. Liūdniausia, kad to ne gėdijamasi, o didžiuojamasi, jog prikrėtė absurdiškiausių dalykų. O ką – juk tai pateisinama, jis buvo girtas, nesuvokė ką darąs. Tarsi tada būtų buvęs kitu žmogumi. Taigi, taip švenčia jaunimas, vyresni žmonės kol kas tenkinasi šventes švęsdami kiek santūriau, užtenka ir stalo nukrauto degtine ir ilgo vakaro giminės apsupty. Dar smagiau – nuvažiuoti švęsti į gamtą, kadangi po to nereikia kuopti namų – juk galima palikti visas šiukšles ir nusiaubtą vietą tokią, kokia yra, ramiai išvažiuoti ir niekas už tai nenubaus. O sąžinė ir pagarba gamtai jau turbūt seniai prigirdyta guli kur nors po stalu…

Tokios šiandienės mūsų šventės. Nebeturinčios nieko bendro su žodžiu, iš kurio šis pavadinimas kilęs. Nebeturinčios nieko švento. O iš tiesų, ar nesijaučiame nelaimingi, kai šitame nuolatinio lėkimo, ūžesio ir chaoso pasaulyje neberandame šventumo ir ramybės? Tos darnos su pasauliu, kurioje gyvendavo mūsų protėviai. Vargu ar tais laikais žmogui kildavo noras nusižudyti, iš beviltiško pasiklydimo klausimuose apie gyvenimo prasmę, iš didelės depresijos ir dvasinio nerimo, nes nežinome kodėl ir kaip mums reikia gyventi toliau. Dėl liūdesio, jog esame ne tokie gražūs ir seksualūs kaip kino žvaigždžių idealai… O jie afišuojami smarkiai, vos ne kas antroje reklamoje pusnuogiai (nors sunku tai pavadinti pusnuogiais, greičiau jau beveiknuogiai) žmonės, pornoerotiškomis pozomis reklamuojantys – pirk (nes tai seksualu), dirbk, mirk!

Senovės žmogus visa, ko reikia gyvenimui, sėmėsi iš dvasios stiprybės. O dvasios stiprybė jį maitino, kad atrastų ir įgyvendintų viską gyvenime. Šiandien daugelis nusijuokę pasakytų, kad pirmiausia žmogui reikia jaustis sočiam, saugiam ir patenkinusiam savo pirminius, kūniškus poreikius, tačiau gyvenimo knygoje galima rasti ir kitokių pavyzdžių. Istorija atmena ne vieną žmogų, kurie išgyveno baisiausiomis sąlygomis, ištvėrė badą ir nepriteklių vien todėl, kad jų dvasios stiprybė suteikė jėgų tai iškęsti, viltis dovanojo prasmę gyventi ir ištverti visas negandas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Lietuvos partizanai, gyvenę miškuose, politiniai kaliniai kentėję koncentracijos lagerių pragarą, tremtiniai, ištvėrę Sibiro žvarbą… Kam yra tekę bendrauti su išlikusiais tokius baisumus iškentusiais žmonėmis žino – visi jie tą patį pasakytų paklausti, kaip pavyko ištverti badą, smurtą ir baisiausias gyvenimo sąlygas – „Siela maitina kūną“. Visi jie nešiojo širdyje viltį, vertybes, svajones, dėl kurių buvo verta gyventi, kurioms, jie tikėjo, dar lemta išsipildyti ir įprasminti gyvenimą. Vargu ar eilinis vartotojiškos kultūros užvaldytas asmuo pajėgtų ištverti tokius baisumus, ar žinotų, iš kur semtis jėgų viską atlaikyti. O mes šiais laikais skundžiamės, kaip blogai gyvename, kaip neįmanoma išgyventi dabartiniu krizės laikotarpiu Lietuvoje, koks nykus ir beprasmis tas gyvenimas iš tiesų tėra. O vis dėlto, gyvenimas yra toks, kokį jį pajėgsime susikurti. Vos idealistai pradeda skųstis dėl emigracijos, vos pradėjus raginti žmones nepalikti savo tėvynės ir kartu su ja iškęsti viską, ką pateiks gyvenimas, bei patiems kurti geresnę ateitį, užgriūva lavina pašaipų. Nes ir vėl – žmogui svarbiausia jo asmeninė materialinė gerovė, o ne „kažkokia tariama visuotinė gerovė“, argumentuoja skeptiškieji asmeninės (materialinės) gerovės ieškotojai. Taip pat dar nevengdami pridurti, kad dėl visko kalta valdžia, kuri nesudarė geresnių sąlygų mūsų visuomenei pragyventi. Taip, gal ir nesudarė, galbūt daugumai valdžioje sėdinčiųjų visiškai ir nėra aktualu sudaryti tai mūsų visuomenei geresnes salygas pragyventi – juk jie vadovaujasi tuo pačiu principu kaip ir jūs – jiems svarbiausia jų asmeninė gerovė, kitaip sakant, susikraut turtus, o kad kiti šiek tiek pabadaus, kam rūpi. Tad sveiki atvykę į savanaudžių, bedvasių pasaulį, ar smagu tokiame gyventi? Jei jau taip smagu, kodėl kažkur bėgame, kažko geresnio ieškome?

Bet vargu, ar čia yra kur pabėgti. Globalizmas – tam tikrų žmonių sugalvotas, žmonių varomas reiškinys. Žmonių, kuriems rūpi ta pati asmeninė materialinė gerovė. Tik ji daug labiau besaikė negu eilinio piliečio, kuriam gal tiesiog norėtųsi turėti iš ko susimokėti mokesčius, turėti pinigų už ką išmaitinti šeimą, nusipirkti vieną kitą drabužį, ar dar kokį žaisliuką. Pasikinkyk žmoniją, prieš tai pavertus ją bedvase apgauta minia, kurią papirkti buvo nesunku davus pramogų ir apsvaiginus kokiais nors nekaltais narkotikais, ir ji tau neš turtus, turėsi neribotą valdžią.

O šiaip, bedvasis žmogus – silpnas žmogus. Kai žmonija praranda vertybes, praranda dvasingumą, ją gali nugalėti bet kas. Kad ir kokių masinio naikinimo ginklų prigamintume, tačiau visi jie niekiniai prieš dvasios didybę. Todėl nekeista, kodėl Europoje tokia sėkminga islamizacija. Nežinia, galbūt tai koks vaistas prieš visuomenės ištvirkimą, sumaterialėjimą… Bet islamas – tikrai ne tai, kas čia, šiuose kraštuose kada nors buvo ar gali būti priimtina. Todėl turbūt nėra čia kuo džiaugtis ir ko laukti tiek tiems, kuriems dar svarbus vertybinis pamatas, dvasinis žmogaus gyvenimas, tiek materializmo ir ištvirkimo ieškotojams. Islamas yra dvasinis kelias, ir tie, kurie jį neša, yra pasišventę paaukoti viską vardan jo, vardan Korano vertybių. Jie turi dvasinį gyvenimo pagrindą, kuris jiems padeda pasiekti savo tikslus, ir būtent todėl islamizacija yra žymiai pranašesnė šioje viso susiskaldžiusio pasaulio kovoje. Ir islamizacija – labai sėkminga. Keista – pasaulis globalėja, visi maišosi, žmonių rasės tampa viena rase, žmonių tautos tampa viena tauta, kalbame apie didžiąją taikingąją toleranciją, tačiau pasaulis, taip bandomas sumalti į vieną didžią masę, tik dar labiau skaldosi. Maišant, nepaliaujamai kergiant viską su viskuo, puikiai visa kas skaldosi ir valdosi. O nauja, dvasiniu pagrindu plintanti ekstremistinė religija labai sėkmingai stato savąją kultūrą ant Europos tautų kultūrų griuvėsių.

Ir bet kokiu atveju stiprus žmogus, dvasingas žmogus išliks, iškęs visa, kas sunkiausia, ir atsilaikys nuo didžiausių vėjų. O jų dabar pučia iš visų krypčių. Medžiai, augalai, prieš didžiausias audras atsilaiko tada, kai jų šaknys tvirtos, įaugusios giliai žemėn. Žemė jį maitina, Žemė jį augina, Saulė suteikia jėgų. Lietus atgaivina. Netgi debesuotą dieną, mėnesį, medžiai gauna labai mažai jiems reikalingų Saulės spindulių, tačiau nenudžiūva, nes vis tiek ateis diena, kai debesys prasiskleis ir Saulės spinduliai vėl pasieks žalius medžio lapus. Dėl to verta iškęsti debesuotas vėtras, žiemos speigus.

Lietuviška stiprybė kaip medis. Taip visada buvo – ir žiloje, „laukinėje senovėje“, gyvenant vienkiemių pirkiose, ir prieš 70 metų – prisiglaudus miškuose, kovojant už savo tautos, savo vaikų laisvę ir gerovę. Tik šiandien retai pasitaiko. Savo dvasinio medžio šaknis leidom apkapoti, patikėjome, jog jos tik trukdo po pasaulį keliauti, šviesesnės Saulės ieškoti. Tas lietuviškumas, išvarytas iš mūsų širdžių nubėgo, pasislėpė miškuose. Kaip visada. Todėl dažnas svečias iš tolimų kraštų pas mus viešėdamas, jei nors trumpam pamato mūsų miškus, kartais net ir ašarų nesulaiko. „Jūsų miškai turi kažką, ko jau niekur neberasi. Tarsi kažkokia senovės dvasia juose gyventų…“. Todėl reikia pasikviesti lietuvišką dvasią, partizanaujančią miškuose, atgal į lietuvio širdį. Gal ir nebus paprasta – ji jau gali būti sulaukėjusi, ar supykusi, teks prisijaukinti. Ne iškart pasiduos, ne iš karto pareis. Tačiau tik mūsų pamatinė dvasinė kultūra gali būti stipriausiu mūsų ginklu.

Lietuva dar turi tiek ko ginti, ką išsaugoti, ko jau seniai nebeturi kitos valstybės. Turime nuostabią, be galo seną kalbą, turime daugybę tautosakos ir folklorinio palikimo, kuriame išsaugota didi lietuviškos dvasinės išminties knyga, turime gana neblogai išsaugotą kultūrą. Turime kalvas ir slėnius, miškus. Pabandykite kada apkabinti medį, prisiglausti prie kamieno, giliai įkvėpti gaivaus oro. Pajausite, kaip širdį suspaus. Turime upes ir upelius, požeminius šaltinius. Turime didžiulius gėlo vandens srautus – tokia dar palyginus švari mūsų Tėvynė. Ir turime dar daugel visko, ką svarbu išsaugoti. Todėl lengva nebus. Tačiau būdami tokie pasyvūs ir bedvasiai zombiai neišsaugosime nieko. Ar neatsitiks taip, kad atsibusime tik tada, kai viskas bus sugriauta, ir teks statyti viską iš naujo, teks kovoti sunkiausiomis sąlygomis, jau nebeturint ko prarasti? Kai teks kovoti net ne už tai, ką dar turime išsaugoti, o už savo išlikimą?