www.zurnalasmiskai.lt
Tai, ką išgyvename šiandien, yra viso istorinio periodo krizė
Viktorija Skafaru kalbina Mauricijų Palante (Maurizio Pallante)
Yra susitikimų, dėl kurių tariamasi metų metus, o būna ir tokių, kuriuos, rodos, suplanavo kažkas aukštybėse tam, kad žinia būtų perduota reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Netikėta pažintis su žinomu italų visuomenės veikėju, eseistu, daugelio knygų autoriumi Mauricijumi Palante padovanojo dar vieną žvilgsnio į pasaulį būdą. Būdą, kuris šiais ekonominio ir politinio nestabilumo laikais galėtų būti visai logiškas sprendimas, kaip visiems mums ne tik savo, bet ir visos tautos gyvenimą padaryti geresnį. Vienoje žymiausių savo knygų paradoksaliu pavadinimu Laimingas nuosmukis (it. Decrescita felice) M. Palante dar kartą apmąsto tokių garsių ekonomistų, kaip Seržo Letušo (Serge Latouche) ir Nikolia Georgesku Riodžino (Nicolas Georgescu-Roegeno), iškeltas idėjas, jog ekonomikos kritimas gali būti ir teigiamas reiškinys. Kaip tai įmanoma? Būtent apie tai kalbamės su žmogumi, kuris yra aktyvus šių idėjų propaguotojas ir judėjimo Italijoje vadovas.
Pone Palante, tai ką gi išties reiškia laimingas nuosmukis? Kaip ir kodėl nuosmukis gali būti laimingas?
Šis žodžių derinys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti prieštaringas tik todėl, jog mes įpratę ekonominį nuosmukį tapatinti su bendrojo vidaus produkto (BVP) sumažėjimu. Esame įsitikinę, jog BVP matuoja per metus pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų kiekį, tačiau iš tiesų tai yra tik piniginis rodiklis, kuris apibrėžia perkamas ir parduodamas paslaugas ir objektus. Bėda ta, jog viską, ko mums reikia, įpratome pirkti ir manome, kad gėrybės yra prekės. Tačiau tai iš esmės skirtingi dalykai. Prekės yra tai, ką išmainome į pinigus, o gėrybės yra tai, kas atitinka mūsų poreikius. Juk ne viskas, ką perkame, mums išties būtina ir visai neprivalome pirkti to, kas mums reikalinga. Kitaip tariant esama prekių, kurios nėra gėrybės, ir gėrybių, kurios nėra prekės.
Pavyzdžiui, pas mus Italijoje daugelis namų pastatyti taip, jog šilumos išsisklaidymas juose yra didžiulis ir per metus jiems šildyti sunaudojama 20 l dyzelinio kuro kvadratiniam metrui. Vokietijoje neleidžiama statyti ar rekonstruoti namų, jei jiems šildyti tektų sunaudoti daugiau kaip 7 l/m². Vadinasi, jeigu įstatymiškai galima įgalinti statyti namus, kuriems šildyti nebūtų sunaudojama daugiau nei 7 l/m², namas, sunaudojantis 20 l/m², iššvaisto 13 l/m². Šie per nesandarius langus, stogą, sienas iššvaistyti litrai yra perkama prekė, kuri skatina BVP augimą, tačiau nėra gėrybė, nes lieka nepanaudoti, žaloja aplinką ir palieka mus tuščiomis kišenėmis.
Taigi nuosmukis visų pirma reikštų prekių, kurios nėra gėrybės, gamybos ir vartojimo mažinimą. Kitas dalykas, kaip jau minėjau, yra tai, jog mums visai nebūtina pirkti visko, kas mums reikalinga. Juk yra dalykų, kuriuos galime pasigaminti patys ir geranoriškai jais mainytis be pinigų. Šeima, sode auginanti vaisius ir daržoves bei savo derliaus nemainanti į pinigus, neprisideda prie BVP augimo, priešingai, jį mažina, nes nebeperka šių produktų parduotuvėje. Tai pavyzdys, kaip esant nuosmukiui įmanomas gėrybių, kurios nėra prekės, gamybos augimas. Štai kodėl kalbame, jog tas nuosmukis yra laimingas. Juk šeima, valganti savo išaugintas daržoves, sveikiau maitinasi, prisideda prie cheminių medžiagų, dedamų į žemės ūkio paskirties žemes, mažinimo taip pat, kaip sumažiname į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį, jei statome efektyviai energiją naudojantį namą.
Apie tai, jog BVP neatspindi valstybės gėrovės, dar 1968 m. kalbėjo Robertas Kennedis, tačiau nuo tada iki šių dienų niekas lyg ir nepasikeitė, o šis rodiklis ir toliau naudojamas kaip pagrindinis ekonominės gerovės indikatorius. Ar Jūs šiandien matote kokių nors pokyčių, ar sulaukiate reakcijos, rodančios, jog šios idėjos, priešingai nei anuomet, neliks tik teorija?
Važinėdamas į susitikimus po visą Italiją pastebiu, jog žmonės yra itin susidomėję laimingo nuosmukio idėjomis. Kartais išties nustembu, kai praeiviai sustabdo gatvėje – jie patys pradeda pokalbį šia tema. Atrodo, jog žinia tam tikru lygmeniu jau perduota, idėjos pasiekė reikšmingą viešosios nuomonės lygį. Taip pat gana didelio dėmesio sulaukiame ir iš gamybinio industrinio sektoriaus. Štai visai netrukus vyks kartu su verslo asociacijomis organizuotas kongresas, kuriame konkrečius, laimingą mažėjimą skatinančius pasiūlymus pateiksime regioninės valdžios institucijoms. Tačiau valstybės lygmeniu politikos pasaulis kol kas visai nepriima mūsų minčių. Jie nieko nenori girdėti apie tai, jog nereikia skatinti BVP augimo, nes mano, kad tai turės tik neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, padidės nedarbas. Tačiau geriau įsiklausę į mūsų argumentus įsitikintų, jog toks nuosmukis, kokį siūlome mes, ne tik kad nedidintų nedarbo, bet, priešingai, skatintų užimtumą.
Taigi politikai mano, jog Jūsų siūlomas modelis tik dar labiau pagilintų esamą krizę. Kaip vertinate šiandieninę padėtį, kurioje atsidūrė pasaulis? Kaip tokiu atveju veikia laimingas nuosmukis?
Tai, ką išgyvename šiandien, yra viso istorinio periodo krizė. Tai ne finansų, bet perprodukcijos krizė, kuri reiškia, jog pagaminama daugiau nei pajėgiama suvartoti. Vadinasi, įmonės turi sumažinti gamybą ir atleisti darbuotojus. Atleistieji nebegauna atlyginimo, nebeperka prekių, o sumažėjusi pirkimo galia dar labiau didina atotrūkį tarp paklausos ir pasiūlos. Bandyta ieškoti sprendimų tradiciniais ekonominės politikos instrumentais, t. y. mažinant mokesčius arba inicijuojant didelius projektus šalies viduje, kad išaugtų paklausa. Tokia politika pasirodė neefektyvi, o jos pasekmė – didėjanti valstybės skola. Tuomet imtasi fiskalinės (ribojančios) politikos. Bet jeigu ekspansinė politika nepadidino paklausos, tai fiskalinė ją dar labiau sumažino.
Mes sakome, jog iš šios krizės galima išbristi plėtojant nuosmukio technologijas, mažinančias prekių, kurios nėra gėrybės, gamybą. Pavyzdžiui, jei būtų tokia ekonominė ir industrinė politika, kuri įgalintų statyti energiją taupančius namus, kaip jau kalbėjome anksčiau, tai ne tik ekonomikoje, bet ir ekologijoje susidarytų štai koks domino efektas: namui šildyti sunaudojama mažiau energijos, vadinasi, reikia mažiau pirkti kuro iš užsienio. O jei jo mažiau perkame iš svetimų, vadinasi, sutaupome savų pinigų ir juos panaudojame žmonių, kurie plėtoja pažangias technologijas, atlyginimams.
Būtina paminėti, jog ši krizė taip pat yra energetikos ir ekologijos krizė, nes skatinant nuolatinį augimą beatodairiškai eikvoti gamtos ištekliai, teršta aplinka. Todėl mes sakome, jog iš šių visų krizių galima išeiti plėtojant pažangias technologijas, padedančias smarkiai sumažinti išteklių švaistymą ir sukurti darbo vietų pasinaudojant sutaupytomis lėšomis, kurios kitu atveju būtų išmestos į orą.
Vienas lauke ne karys. Papasakokite, kaip veikia jūsų vadovaujamas „Laimingo nuosmukio“ judėjimas?
Kai rimtai susirūpinome, kaip įveikti problemas ir kaip platinti šias idėjas, paveikti politiką, verslininkus, žmonių gyvenimo būdą, įkūrėme judėjimą, kuris veikia vietos lygmeniu, kaip nedidelės aktyvių žmonių grupės. Šios grupės yra savarankiškos, turi savo struktūrą. Valstybės lygmeniu judėjimas yra grupių federacija. Tos mažos grupelės savo teritorijoje stengiasi paveikti bendruomenės gyvenimo būdą, požiūrį į technologijas ir vietos politiką, o nacionaliniu lygmeniu siekiama daryti įtaką politikos institucijoms. Taigi judėjimas užsiima politika, tačiau nėra politinė partija.
Kaip kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie laimingo nuosmukio?
Galima veikti trimis vienodos svarbos būdais. Pirma, pakeisti gyvenimo būdą. Čia įmanoma daugybė variantų. Pavyzdžiui, jei žmogus nuspręstų valgyti tik sezoninius ir vietinius produktus, tai prisidėtų prie energijos vartojimo mažinimo, nes tokio maisto nereikia nei konservuoti, nei pervežti. Galima ieškoti būdų, kaip patiems pasigaminti gėrybių. Tai darydami sumažintume energijos švaistymą, su prekyba susijusias išlaidas, pakuočių gamybą.
Taip pat reikėtų atrasti būdą, kaip bendradarbiauti ir plėtoti tarpusavio santykius, pagrįstus ne prekyba, bet abipusiu geranoriškumu. Kitas aspektas – technologijos. Jas tobulindami galime sumažinti resursų švaistymą, taip pat prekių, kurios nėra gėrybės, vartojimą. Tokios technologijos – tai, kaip jau minėjau, tinkamai pastatyti, energijos nešvaistantys namai ir panašaus tipo dalykai, kuriuos mes, kaip judėjimas, siūlome verslo sektoriui. Trečiasis elementas – atsakinga politika, ypač teritoriniu lygmeniu, kuri įgalintų bendruomenę judėti laimingo nuosmukio link.
Kokią žinią norėtumėte palikti žmonijai?
Pasakyčiau štai ką: žmonės įsitikinę, jog priešais mus yra du keliai – pakilimas arba nuosmukis. Kad pakilimas tai tęstinumo galimybė, o nuosmukis turi neigiamą atspalvį. Aš manau, jog išties tokio pasirinkimo mes nebeturime, galime rinktis tik tai, ar nuosmukis bus valdomas, ar jis bus viską naikinantis.
Negalima ir toliau apsimetinėti, jog gamtos ištekiai begaliniai, o aplinka nėra negrįžtamai niokojama. Jei ir toliau mūsų tikslas bus vis daugiau ir daugiau gaminti ir parduoti, įklimpsime į dar stipresnę ir didesnę krizę, kuri negailestingai kirs mūsų gyvenimo kokybę. Taigi rinkdamiesi nuosmukį, kurį vis dar galime valdyti, atveriame duris galimybei pagerinti gyvenimo pasaulyje sąlygas.
Įdomu, kad žodis „krizė“ kinų kalba užrašomas dviem ideogramomis. Pirmoji reiškia pavojų – tai, ką šiandien išgyvename. Antroji ideograma įprasmina galimybę. Vadinasi, krizė yra pereinamasis laikotarpis, iš kurio galima išeiti sukūrus geresnes sąlygas negu tos, kurios buvo prieš krizę.
Ačiū už pokalbį
