A.Medalinskas. Visuomenės kunkuliavimo metas: priverskime valdžią keistis

Alvydas MEDALINSKAS, www.DELFI.lt 

Kiekviena nauja diena atneša vis naujus išbandymus tam, kas yra vadinama nuosaikiu lietuvišku charakteriu. Valdžia džiaugiasi, kad žmonės neina į gatves, bet nesuvokia, kad jos pačios elgesys labai prisideda prie žmonių nepasitikėjimo sava valstybe. Be to yra dar ir išorės veiksniai, dėl kurių Lietuva kasdien netenka pačio svarbiausio: savo žmonių. 

Kyla klausimas, kur ta riba, ties kuria visuomenė, įskaitant mūsų valstybės moralinius autoritetus, pasakys: reikia visiems susitelkti, kad sustabdytumėm Lietuvos išsivaikščiojimą. Reikia veikti drauge, kad galėtumėme tapti savo valstybės šeimininkais. 

Šiandien mūsų valstybė primena ant kaitrios ugnies stovintį katilą, kuris jau įkaito taip, kad gali sutrūkti. Piliečių ir tautos nuotaikos tarsi vanduo vis labiau kunkuliuoja, trykšta purslais, veržiasi garais ir šis katilas ima netekti savo turinio. Lietuvos žmonės emocijas paprastai laiko užgniaužę savyje ir jomis pasidalina tik su artimais žmonėmis. 20-tiesiems Nepriklausomybės metams einant į pabaigą daugelis vis dar linkę reikšti nepasitenkinimą dėl to, kas netenkina valstybėje, kalbomis prie valgių stalo, kavos puodelio, bokalo alaus ar net taurelės stipresniojo gėrimo. Bet vėliau, grįžęs į savo pasaulį, ne vienas skausmingai suvokia, kad, deja, nieko negali pakeisti valstybėje, kur, atrodo, tiek valdžia, tiek teisėsauga daro viską, kad žmogų apimtų neviltis ir kiltų vienas noras: išvažiuoti ieškoti laimės kitur. 

Pastąrąjį pusmetį pradedama rinktis į sales ir ten dalintis savo susirūpinimu bei išgyvenimais dėl valstybės ateities. Tokie susitikimai yra nauja pakopa visuomenės susivokime apie naują Lietuvos realybę, kuri paženklinta ne tik gilia ekonomine, bet ir dvasine krize bei atvertais vartais į pasaulį, kur gali išvykti kiekvienas netekęs vilties, kad mūsų valstybėje kažkas bus gerai. Ši galimybė išvykti yra vienas iš mūsų laisvės kelio iškovojimų, bet pūvanti iš vidaus valstybė pasirodo esanti per silpna atsilaikyti prieš šiuos naujus iššūkius. Keikti tik savo valdžią – šią ar buvusią prieš tai, piktintis globalizacijos iššūkiais tikrai nepakanka. Šie iššūkiai yra baisūs tik toms valstybėms, kur piliečiai ir tauta yra ne savo likimo kalviai ir ne savo valstybės šeimininkai, o tik kitų vergai. 

Todėl šiandien Lietuvoje yra svarbiausia atsisakyti vergo komplekso prieš valdžią, kuriuo susirgo mūsų visuomenė per šiuos beveik dvidešimt Nepriklausomybės metų, kai buvo nuslopinti gaivūs Sąjūdžio permainų vėjai. Norint tokią laisvės būseną pasiekti, reikia visiems suprasti, kas ne taip įvyko mūsų valstybėje dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai Sąjūdžio idealus nuplovė prichvatizacijos banga. Pirmus žingsnius šia linkme žengė Sąjūdžio politikai, bet procesas išbujojo lyg vėžys tada, kai į valdžią atėjo LDDP klanas. 

Būtina rasti atsakymą, kodėl nebuvo žengta teisingumo link ir tada, kai šio klano valdžioje neliko. Kodėl net iš Vakarų atvykęs prezidentas užmerkė akis į valdžios piktnaudžiavimą bei korupciją ir pats nušalino nuo pareigų STT vadovą, pasiryžusį tirti politikų savivalę. Visuomenė ir teisėsauga nesustabdė valstybės riedėjimo neteisingumo link. Kodėl ir prezidentas, kuris daug kalbėjo apie tvarką ir teisingumą, galų gale supanašėjo su pirmtakais. Ir kodėl partijos, paėmusios valdžią šalyje ar savivaldybėse, ima nebesiskirti nuo organizuotų nusikaltėlių grupių, o jų savivalė Lietuvoje kol kas nestabdoma. 

Kai rasime atsakymus į visus šiuos klausimus, tada ir sugebėsime atsakyti į svarbiausią šiandien klausimą: ar mūsų valstybėje tauta ir piliečiai yra šeimininkai. Ar tautai priklauso suverenitetas, kaip parašyta Lietuvos Konstitucijoje? O jeigu vis dėlto Lietuvoje tauta ir piliečiai yra tik valdžios tarnai, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti teisinėje demokratinėje valstybėje, tada nereikia stebėtis, kad gyvename valstybėje, kur klesti neteisingumas. 

Teisinėse demokratinėse Europos valstybėse partijos yra politinio gyvenimo pagrindas. Bet tokiose valstybėse jos pačios apsivalo nuo tų, kurie įklimpo į korupciją, ir jokiu būdu nesiūlo šių veikėjų į valdžią. Partijos tik tada galės būti sveiko politinio gyvenimo pagrindas, kai suvoks atsakomybę prieš tautą, piliečius ir valstybę. Šiandien partijos Lietuvoje jau nepanašios į tą idealą, kurį turėjome Sąjūdžio metais. Jos nepriartėjo ir prie Europos teisinių demokratinių valstybių standartų, dažniau tapdamos partijų viršūnėlių valios vykdytojomis, o ne visuomenės ir piliečių tiltu su šalies politiniu gyvenimu. 

Esant dramatiškai žemam pasitikėjimui partijomis ir valdžios institucijomis (išskyrus Prezidentūrą), valstybės laivas vis labiau krypsta į šoną. Šį krypimą gali sustabdyti tik aktyvūs piliečiai ir tauta, suvokianti atsakomybę už savo valstybę. Būtent Lietuvos žmonės gali priversti apsivalyti partijas, pastūmėti valstybės institucijas, politikus ir valdininkus elgtis taip, kaip reikalauja etika Konstitucija ir įstatymai, paraginti teisėsaugą įgyvendinti principą, jog prieš įstatymą turi būti lygūs visi. O gal ateina laikas ir teisėsaugai pripažinti savo paklydimus. Juk daugeliui aišku, jog mūsų Temidė neretai dengė tamsius valdžios darbus. Tokia buvo šalies politinio ir teisinio gyvenimo praktika. Bet norime sąžiningos ir principingos teisėsaugos, kuri negailestingai griebtų už pakarpos ir ,,baltas apykakles‘‘, kai šios prasižengs. 

Kol tie norai yra labiau tik graži vizija ir išimtis nei taisyklė, nenuostabu, kad Lietuvoje gimsta ir plečiasi judėjimas, kurio veiksmuose matome ir tai, kas nėra būdinga teisinei demokratinei valstybei. Abejojama ir nepasitikima jau ne tik pačia šalies valdžia, bet ir politinės bei teisinės valdžios padarytais sprendimais. Nesiimu nei smerkti, nei juo labiau girti tokių visuomenės atstovų veiksmų. Aišku tik tiek, kad jie kilo dėl pačios valdžios neveiksnumo, o galbūt net ir valdžios žmonių vienas kito tamsių darbų dengimo. Kita vertus, tampa nebeaišku, kur yra ta riba tarp nepasitikėjimo valdžios institucijų sprendimais ir nepasitikėjimo valstybe. 

Emocijos, net ir siekiant teisingumo, dažnai nėra geras patarėjas. Todėl labai svarbus yra ir proto balsas, ypač išsakytas žmonių, kurie galėtų ir turėtų būti mūsų valstybės ir tautos moralinis autoritetas. Šiems žmonėms nebūtina eiti į politinę valdžią, kad valdžia jų žodį girdėtų. Tai parodė Lietuvos kultūros ir mokslo pasaulio autoritetų susirūpinimas dėl poeto Kristijono Donelaičio atminimo likimo. Valdžia sukruto tik po to, kai išgirdo šį balsą. O kiek dar daug yra mūsų valstybėje problemų, netinkamų valdžios žingsnių, kuriems yra būtinas nuolatinis mokslinės ir kultūrinės visuomenės, visuomeninių organizacijų dėmesys. Kiek klausimų gali padėti išspręsti ir jaunatviška, studentiška Lietuvos karta, kuri myli savo kraštą ir nori čia gyventi, nepaisant to, kad valdžia savo politika ją veja mokytis ir dirbti svetur. 

Reikia tik surasti mechanizmą, kad šis balsas mūsų valstybėje būtų nuolat girdimas. Laisvų piliečių ir tautos, mylinčios savo šalį, balsas. Visuomenės paramos galėtų tikėtis ir valdžia, daranti teisingus žingsnius. Bet, jeigu ji bus arogantiška arba paslys, tai turėtų sulaukti ir kritikos, ir nepritarimo. 

Įsibėgėjus įvairioms diskusijoms apie valstybės ir tautos ateitį, galbūt ateina laikas žengti ir kitą žingsnį naujo tautos ir piliečių susitelkimo link, pakviečiant susirinkti mokslo ir kultūros visuomenės atstovus į forumą, kur dalyvautų ir visuomenininkai bei studentai. Esant visuomenės poreikiui, toks forumas galėtų tapti žadinančiu viltį permainų varikliu Lietuvoje, keliančiu naujas idėjas, teikiančiu siūlymus, kuriuos turėtų svarstyti ir valdžia. Labai svarbu, kad šis forumas – tai piliečių, o ne valdžios surežisuota iniciatyva. 

Forumas turėtų būti visuomeninis, o ne politinis veiksmas. Šio visuomenės darinio gelmėse gali gimti ir siūlymai, kaip kontroliuoti valdžią, pradedant Vyriausybe ir kitomis įstaigomis ir baigiant savivaldybėmis. Visuomenės atstovai turėtų ieškoti ir sąlyčio taškų su teisėsauga bei teismais, kad visų bendromis pastangomis padidintume pasitikėjimą šiomis institucijomis ir jų darbais, gražintume žmonėms tikėjimą Lietuvoje teisingumu ir panašiu gyvenimu, kaip kitur Europoje. Šis tikėjimas mus jungė Sąjūdžio metais. 

Toks forumas galėtų tapti žmonėms moraline atrama valstybėje, kur dar nepasitikima politine valdžia. Tiems, kam rūpi Lietuva, labai svarbu duoti suprasti, kad jie nėra vieniši. Kad yra ir daug kitų, kurie pasirengę atidėti į šalį dalį savo profesinių darbų ir skirti gabalėlį brangaus laiko visuomeninei, pilietinei veiklai. Neatlikę šių darbų valstybės ir tautos labui, galime atsidurti prie suskilusio katilo, iš kurio tautos gyvybės sultys išgaruos arba išbėgs per kraštus, išsiblaškys po pašalius, nes laiku nebuvo suvokta lemtinga riba… 

Pajutus, kad visuomenės brandos procesas pažengė į priekį, būtų galima išsirinkti ir forumo tarybą, kaip visuomenės atstovaujamą instituciją, atsakingą už forumo darbą, siekiančią, kad valdžia įgyvendintų parengtus siūlymus, atsižvelgdama į žmonių lūkesčius. Įtraukti šviesuomenę į svarbių bendruomenės sprendimų priėmimą labai reikėtų ir vietos savivaldoje. Kaip racionalų piliečių ir tautos balsą, visuomenės kontrolę valdžiai. Šis forumas gali tapti ir pilietinės, tautinės minties ugdymo mokykla, naujų visuomenės lyderių augimo vieta, vykstant diskusijoms svarbiausiais tautos ir valstybės, pilietinės visuomenės ir realios žmonių savivaldos kūrimo klausimais. 

Po tokių visuomenės brandos procesų galima būtų tikėti, kad bent 20-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais grįšime prie Sąjūdžio idealų ir imsime kurti valstybę, kur veikia teisingumas visiems. Valstybę, kur valdžia girdi savo šalies piliečių bei tautos balsą. Tada visuomenės kunkuliavimo procesas nesibaigtų tik purslais ir garais, o atvestų mus prie naujo valstybės būvio, kur ne tik valdžia, bet ir visuomenė bus atsakinga už savo ateitį. Iš tokios valstybės nenorėtų išvažiuoti Lietuvos žmonės. Juk daug maloniau gyventi krašte, kur kalbama gimtąja kalba, gerbiama tautos istorija, kultūra, tradicijos ir nereikia aiškinti, kas yra ta Lietuva. Bet ši valstybė ir jos valdžia neturi tapti pamote savo krašto žmonėms. 

Spausdinti