keistas straipsnis. perskaičius atrodo, kad autorius tiek nori surasti panašumų tarp vėlinių ir helovyno, kad net pats įtiki, kad tos tradicijos tapačios.
taip – helovynas kilo iš keltiškos samhaino šventės kai airių emigrantai amerikoje pabandė paviršutiniškai prisiminti senas savo derliaus šventės tradicijas. bet tik tiek ir tesukūrė helovynas – adaptuotą derliaus šventės karnavalą kitame žemyne. helovyno šventėje neliko nei protėvių atminimo, nei prisiminimo apie savo žemės ir tautos didvyrius. o toks helovynas, koks šnenčiamas nuo dvidešimto amžiaus antros pusės neturi nieko bendro nei su samhaino švente, nei tuo labiau su helovynu. lygiai taip pat kaip kalėdinis “šopingas” neturi nieko bendro su žiemos saulėgrįža. tik laikas tas pats.
autorius matyti neblogai apsiskaitęs apie įvairias tradicijas, bet jas per laisvai interpretuoja savo vizijai ir norams patenkinti. taip linaminio laikotarpiu sunkiai dirbant klojimuose per nakti jaunimas mokėjo pasilinksminti, jaunesniuosius gal šiurpiomis istorijomis pagasdinti, vyresnieji tuo metu panas mergino. bet tai darbymečiuo pramogos nesusijusios su vėlinėmis, su kapais, pilkapiais ir protėviais.
helovyno persirengėliai, jų keliamas triukšmas ir linksmybės apskritai nesuderinama su vėlinėmis, mūsų seneliai, proseneliai ir visa iš amžių ateinanti tradicija tokius veiksmus paprasčiausiai laikytų pasityčiojimu iš mirties ir vėlių. mūsų kultūra ir tradicijos nėra balių ir festivalių kultūra. net ir senoji keltų samhaino šventė yra panašesnė į lietuviškas senąsias vėlines ir ilges nei į helovyno karnavalą.
kitas aspektas dėl persirengėlių – yra tekę aptikti ne lietuvių pamąstymą, kad persirengėliai per vėlines senojoje europos kultūroje nebuvo masinis reiškinys. ritualuose jie tarsi apsimesdavo mirusiaisiais, kad būtų įleisti į mirusiųjų pasaulį. ir tai buvo atliekama tik naujų bendruomenės narių iniciacijos į dvasinį kelią per susitikimą su mirusiais protėviais metu. žinoma mes tokių liudijimų ir aprašymų neturime, bet jie ir negalėjo išlikti – žyniai savo paslaptis išsinešė su savimi amžiams. ir nebent stebuklinėse pasakose galime rasti atspindžių.
gražus autoriaus noras bandyti susieti senas tradicijas su šiandienos pramogų industrija. deja, deja visi statomi tiltai tarp šių švenčių yra tik spalvotas sapnas.

Galima pažiūrėti ir kitu kampu: senųjų keltų tradicijos turbūt artimesnės Vėlinėms, nei amerikonizuotam nupopsintam helouvynui. Apskritai, reikia diegti žmonėse pagarbą tradicinėms kultūros formoms kaip atsvarą materializmui (tiek helouvyno tūsams, tiek supermarketiniam vėlinių bizniui). Bet tai reikia daryti gerai apgalvojus ir perpratus senųjų pasaulėžiūrų kaitos įtaką papročiams ir išrinkti prasmingiausius elementus kaip visumą, kad nesigautų eilinis margaspalvis kičas.

po galais, autorius rūko tikrai kažką ypatingo, jei tokie sapnai sapnuojasi 😀

“Helovyno papročiai susiję su lygiadienio ir derliaus nuėmimo papročiais bei VISIŠKAI IDENTIŠKI Linaminio papročiams” – nekvestionuotina išvada 🙂

Kas gi yra tas tikrasis chaosas ir “nesutramdytas erotinis pradas”? Matomai viešos biseksualių svingerių orgijos būtų tobula fantazinė to išraiška? Apie vėlyvus šventės elementus, kai aukščiau visko buvo iškelta pasilinksminimo funkcija, rašoma kaip apie “archajinės kultūros rėmus”! Siūlau susipažinti su A. Vaicekausko nuodugniais tyrimais, prieš kitąsyk rašant apie Užgavėnes ir persirengėlių ritualus.

Dar apie faktus. Tai vis dėlto, kada būdavo persirenginėjama, per visą linamynį, ar daugiau per jo pabaigtuves, ir kurį mėnesį pastarosios paprastai išpuldavo? Kokios chronologinės ribos?

O man patiko autoriaus mintis ir ji tuo labiau yra svarbi etninė kultūros gerbėjų gretose, kur vyrauja stereotipas peikti visa, kas nauja ir užsienietiška. O vis dėlto, kaip gyvuoja šiuolaikinis folkloras (sutinkamas sms žinutėse ir pan.), šiuolaikinė mitologija (ir jau praktiškai šiuolaikiniu mitiniu herojum tapęs Kedys – manau, VDU jau gali imtis “lauko tyrimų”), taip yra ir šiuolaikinės jaunimo pamėgtos, bet senimo smerkiamos šventės, kurias po šimto metų tyrinės tokie patys etnologai, kaip seną, bet jau su naujesniais laikais į Lietuvą atkeliavusį paprotį.
Pagal lyginimo su Linamyniu logiką, šiuolaikinės lietuviškos Vėlinės su laiku prarado siautulingąją šventės dalį, kuri vis dėlto visuomenės psichikai pasirodė reikalinga ir prigijo Helovino pavidalu (įdomu, kad ne visos vakarietiškos, amerikietiškos šventės mūsuose prigija). Lietuviams tai tapo tarsi ne tuo metų laiku vykstančios antrosios Užgavėnės (kuomet visi puošiasi ne tik velniais, bet ir Playboy zuikučiais, kas, tikrai sutinku, yra puikus nevaržomo seksualumo, kaip chaoso atstovo, pavyzdys). Svarbu, kad Vėlinės, kaip, beje, LLTI konferencijoje pastebėjo ir G. Kadžytė, išlieka viena iš pamatinių metų švenčių (su Kalėdom ir Velykom), ir paprotys švęsti Vėlines yra dar ir kaip gajus, kuom galime pasidžiaugti. Net ne taip svarbu, ar “skoningi” tautiečiai apkaišo savo senolių kapus plastikiniais žiedais, ar tyliai tamsoje sukuria dvasingą laužą – svarbu, kad ši tradicija gyva, o gyva yra tai, kas kinta. Kitaip tariant – senosios Vėlinių prasmės neišvengiamai “išverčiamos” į šiuolaikinę kalbą, archaiškas “kodas” pasikeičia moderniu, bet užkoduota perkeltinė prasmė išlieka ta pati. Tai gyvųjų ir mirusiųjų šventė. Būtent šventė. O Helovynas viso labo užpildė apsitrynusių etninių tradicijų vietoje atsiradusią tuštumą. Nes poreikis pašėlti ir papokštauti, pagąsdinti bičiulius kraupiomis numirėlių istorijomis ir išlaisvinti Playboy zuikučio nevaldomą juoką – išliko.
Autorius net, sakyčiau, pasufleravo labai parankią senųjų, autentiškų, “savų” tradicijų populiarinimo ir grąžinimo taktiką – įsivaizduokit, jei kokia mokytoja burnoja, kam moksleiviai švenčia Holivudinę niekinę šventę, tai mokinukai pasukioja jai už akių prištą prie smilkinio ir sau švenčia kaip išmano. Bet štai žinia, kad lietuviai prieš Vėlines taip pat pašėliodavo būtų daug labiau intriguojanti. Kaip ir idėja į Helovyno programą įtraukti kur kas intymesnį už Holivudo siaubekus – lietuviškų šiurpių pasakojimą – ar tai nebūtų teigiamas poslinkis?

Helovynas – vieno iš velnių vardas. Ta diena – jo diena, jo vardadienis. Tas pats būtų švęsti šėtono vardadienį ir kalbėti apie liaudišką tradicijų kilmę.