Baltarusiai: genealogija iki trisdešimtos kartos

RECENZIJA
Мiкулiч А. Беларусы ў генетычнай прасторы: Антрапалогiя этнасу, Менск: Техналогiя, 2005. – 138 p.

Neseniai pasirodžiusi žinomo antropologo bei genetiko, biologijos mokslų (habilituoto) daktaro Aliaksiejaus Mikuličiaus knyga iš esmės yra mokslininko daugiamečio darbo tyrinėjant baltarusių tautos genofondą bei antropologinį tipą vaisius. Daugelį išvadų, daromų knygoje, galima rasti ir ankstesnėse jo publikacijose, tačiau kai kurios jų, ir itin reikšmingos etnogenezės problematikai, formuluojamos pirmąsyk.

Kertinė autoriaus įrodinėjama tezė – tai galimybė, remiantis nauja „genogeografine“ genofondo erdvinės struktūros tyrinėjimo technologija, apskaičiuoti apytikslį baltarusių etnoso amžių. Pakeliui, be kita ko, pabrėžiama, kad baltarusių genofondas „išliko apsaugotas nuo išorinių įtakų bei žymesnio kaimyninių etnosų genų prasiskverbimo. Taigi fenotipai bei genotipai, nepaisant genetinių procesų stochastiškumo, išliko stabilūs“ (p. 12). Genetinių struktūrų paveldėjimo procesas turi savo chronologiją. Apibendrintų biogenetinių atstumų bei skirtumų tarp šiuolaikinių kaimo gyventojų grupių rodikliai leido aptikti populiacijų genetinės atminties pėdsakus. Tokiu būdu nagrinėjant genetinę medžiagą gautas rezultatas įgalino autorių teigti, kad „baltarusių (senbuvių) populiacijos genealogija siekia ne mažiau kaip 130–140 kart, o tai reiškia, beveik 1,5 tūkstančio metų prieš Kristų“ (p. 112). Iki šiol dėl baltarusių kilmės labiausiai paplitusi yra baltų–slavų metizacijos hipotezė, pagal kurią, prabaltarusių etnoso ištakų paieškos turi koreliuoti su slavų masinės migracijos į baltų gyvenamas žemes epocha. Tačiau cituotoji išvada reiškia, kad baltarusių genetinės ištakos yra susiję su kur kas ankstesniu laikotarpiu nei spėjamas slavų atsikraustymas – daug ankstesniu už istorinį ir net teoriškai įmanomą slavų atsiradimą.

Nors štai A. Mikuličius mano, kad „mūsų teritorijoje slavai asimiliavo autochtonus baltus, ir tokiu būdu susiformavo šiuolaikinio baltarusių etnoso pragenofondas“ (p. 73). Kaipgi tai suderinti su minėtomis išvadomis? Ar esama kokių nors masinės slavų migracijos ir, vadinasi, vietinių baltų asimiliacijos įrodymų? Mums regisi, kad savo naujasiame darbe autorius vis dėlto neskyrė deramo dėmesio šiam išties kertiniam baltarusių etninės istorijos momentui. Iš tikrųjų vienintelis knygoje pateiktas slavų migracijos įrodymas yra 12-as žemėlapis, neva „fiksuojantis rytų slavų migracijos iš Balkanų per Rumuniją, Ukrainą, Baltarusiją į šiaurės rytus, o paskui galbūt ir į rytus, pėdsakus“. Kadangi nepaaiškinta, kodėl ten pavaizduotas paveikslas turi koreliuoti su slavų ekspansijos periodu, toks teiginys neatrodo pakankamai pagrįstas. Kitoje vietoje skaitome, kad „Polesę galima laikyti tikėtina slavų protėvyne“ (p. 80), taigi darosi neaišku, kodėlgi tuomet rytų slavai migrovo į Baltarusiją ne tiesiai, o iš Balkanų? Prieš tai dar apie (vakarų) Polesės arealą, kai kurių tyrinėtojų iš tiesų įtraukiamą į slavų protėvynės teritoriją, sakoma: „Vėlyvas suslavinimas nepaveikė šio regiono gyventojų senųjų ypatybių“ (p. 67). Taigi slavų kolonizacijos pėdsakai susipainioja galutinai. O tai darsyk verčia priminti, kad tikroji problema yra ne tiek baltų vaidmuo baltarusių etnogenezėje (jis akivaizdus), keik slavų: iš kur, kada ir kaip vyko jų spėjama migracija.[1]

Pirmojo ir antrojo pagrindinių Rytų europos genofondo komponentų pakitimų žemėlapiai (pav. 5–7) demonstruoja pietų baltarusių bei šiaurės ukrainų genofondo ryšį su neolito ar ankstyvojo bronzos amžiaus Balkanų genofondu (pav. 73). Turint omeny taip pat pietų europidų pėdsakus Baltarusijos Polesėje, galima kalbėti apie priešistorinį šios teritorijos ryšį su Balkanais. Tačiau be atitinkamos argumentacijos šio ryšio negalima tiesiog susieti su atsikrausėliais slavais. Nubrėžtas laikotarpis sugretintinas nebent su ypatingų senųjų baltų–trakų kalbų izoglosų atsiradimo periodu. Esama pagrindo teigti, kad ir pietų europidams būdingus bruožus tikėtiniausia būtų sieti ne su slavais, o su kai kuriomis vakarų baltų gentimis, tarkim, su jotvingiais.[2] O Mikuličius ne kartą pažymi, kad baltarusių etnogenezė vyko beveik ant pietų ir šiaurės europidų ribos, tačiau baltarusių genofondas, turintis savų ypatumų, „pilnai išsaugojo šiaurės europidų genetinę atmintį“ (p. 23), kas prilygsta didžiosios dalies baltarusių antropologiniam priskyrimui baltiškajai (šiaurės europidų) rasei.[3] Įdomu ir tai, kad genofondo pirmojo pagrindinio pakitimo žemėlapis atitinka Baltarusijos teritorijoje išskirtus du antropologinius tipus: Valdajaus ir Polesės.[4]

Autorius, matyt, linkęs pirmųjų indoeuropiečių pasirodymą tapatinti su balkaniškuoju genetiniu „vektoriumi“ bei pietų europidų migracija (p. 23, 74). Rytų Europos šiaurėje Viduržemio jūros antropologinio tipo atstovų esama jau nuo mezolito.[5] Būta ir gyventojų poslinkio iš šiaurės į pietus, kurį liudija šiaurės europidų populiacijoms būdingi požymiai Viduržemio jūros baseino kraštuose.[6] Yra vykęs „genų dreifas“, intensyviausias Europos neolitizacijos bei žemdirbystės plitimo metu. Tačiau nepaisant populiarių tarp tyrinėtojų indoeuropiečių protėvynės lokalizacijos pietuose – Mažojoje Azijoje, Balkanuose – teorijų (C. Renfrew, T. Gamkrelidzė, V. Ivanovas, I. Djakonovas), nereikia pamiršti ir įtikinamos kitų specialistų argumentacijos, kurie indoeuropiečių lopšio ieško teritorijoje maždaug tarp Reino ir Dnepro aukštupio – ten, kur paplitę Senosios Europos tipo vandenvardžiai.[7]

Rytų Europos gyventojų genetinių atstumų nuo vidutinių baltarusių genų dažnių žemėlapyje (p. 9) aiškiai matyti baltarusių – kartu su Pskovo, Novgorodo, Smolensko, Briansko, Vilniaus apylinkų, Latgalijos bei Ukrainos Polesės gyventojais – genofondo išskirtinumas. Pagal A. Mikuličių, toks paveikslas atspindi „ne XVII–XVIII amžių istorinius reiškinius, bet trim tūkstantmečiais ankstesnius“ (p. 83). Autorius taip pat pažymi, kad „atsižvelgiant į visą išnagrinėtą medžiagą, baltarusių genofondo arealas bendrais bruožais sutampa su XV a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribomis“ (ten pat). Tuo galima papildyti mintį „LDK regioną“ esant realiu visetu, turinčiu tikrą, ne „sukonstruotą“, savo istoriją, beje, tiek politinę, tiek ir sociokultūrinę,[8] – taigi jis yra dar ir antropologinė, genetinė realija.

Iš tikrųjų išskirtas arealas beveik tiksliai atitinka Valdajaus–Padneprės aukštupio antropologinio komplekso paplitimo teritoriją, kurios būdingiausi atstovai yra lietuviai, baltarusiai ir Dnepro, Dauguvos aukštupių bei Volgos ištakų gyventojai.[9] Šiuolaikinių rytų lietuvių ir iš dalies rytų latvių antropologinio tipo panašumas su baltarusiais ir vakarinių Rusijos Federacijos sričių rusais aiškinamas tuo, kad Padneprės, Volgos bei Dauguvos aukštupių gyventojų fizinis tipas perėmė senąjį substratą, kurį sudarė rytų baltų gentys.[10] Antai antropologė R. Denisova konstatavo, jog „tarp lietuvių Valdajaus antropologinis tipas aptinkamas ne kaip priemaiša, bet yra vyraujantis aukštaičių antropologinis tipas… Esama pagrindo teigti, kad Valdajaus tipo lokalinio varianto esama ir tarp šiaurės ir net šiaurės vakarų lietuvių. Tokį palyginti didelį nurodyto tipo paplitimą Lietuvos teritorijoje, matyt, lėmė ne tik vėlyvas baltarusių ir lietuvių sumišimas, bet visų pirma labai seni šių tautų ryšiai“.[11] Rytinių genčių išskirtinumu galima paaiškinti ir tam tikrą rytų lietuvių, rytų latvių bei baltarusių fizinio tipo bei genofondo skirtumą nuo vakarų lietuvių bei vakarų latvių, kurio ištakos siekia jau neolito laikus.[12]

Apskritai genetinių atstumų skalė atrodo šai kaip: Padauguvės baltarusiams artimiausi yra pirmiausia „krivičių“ arealo – Pskovo, Novgorodo, Smolensko apylinkų gyventojai, kiek tolimesnės jiems yra Centrinės Baltarusijos ir Padneprės populiacijos kartu su Pietryčių Lietuvos bei Rytų Latvijos gyventojais, dar tolimesni – vakarų baltarusiai nuo Panemunės (kartu su pasienio lenkais, vakarų lietuviais bei vakarų latviais) ir pietinės baltarusių Polesės populiacijos (p. 78–79).

Ryšium su tuo gana įdomi atrodo autoriaus polemika su kolegomis iš Rusijos, tarkim, su nuomone rusų genofondo branduolį esant rusų etninio arealo šiaurės vakaruose kartu su dalimi baltarusiškojo. Mikuličiaus manymu, artumo su baltarusiškuoju etnosu žemėlapis iš tikrųjų rodo, kad šiedu subarealai susijungia į vieną – baltarusiškąjį. Skirtingai nei baltarusiškasis, pagrindinis Rusijos arealas nėra toks konsoliduotas, bet pasižymi kur kas didesniu „mozaikiškumo laipsniu“ (p. 79), o visumoje „baltarusių genofondas iš esmės skiriasi nuo rusiškojo“ (p. 78).

Atskira knygos dalis yra skirta vienai iš perspektyvių šiuolaikinės etnogenomikos vystymosi krypčių – geoetninio DNR markerių pasiskirstymo tyrimams, kurie galbūt leis nustatyti baltiškų ir slaviškų elementų tarp šiuolaikinių Baltarusijos senbuvių dalį. Tačiau baltarusių genofondo tyrinėjimai tokioje perspektyvoje tik prasidėjo, ir autoriaus pateikti duomenys tebereikalauja pagausinimo, o tam, kad galėtų būti panaudoti etnogenetiniams tyrimams, – ir palyginimo su atitinkamais kaimyninių etnosų požymiais. Beje, jau eama publikacijų apie apibendrintą lietuvių mitochondrinės DNR bei Y chromosomos analizę, kuriose atsispindi ir lokalinis jų pasiskirstymas.[13] Itin aktualus būtų ir vadinamojo „baltų geno“ tarp baltarusių tyrimas.[14]

A. Mikuličiaus naudojamas „genetinio laikrodžio” metodas neleidžia pažvelgti giliau nei bronzos amžius, bet tai nereiškia, kad biologiškai baltarusių etnosas prasidėjo tik tuo laiku, nes baltarusių genofondo geografinė struktūra atitinka senųjų archeologinių kultūrų arealus. Pavyzdžiui, Padauguvės geografinis arealas padengia neolitinės Narvos kultūros (IV–III tūkstm. pr. m. e.) bei Šiaurės Baltarusijos bronzos amžiaus kultūrą (III tūkstm. pr. m. e. pabaiga–II pirmoji pusė) paplitimo teritoriją, o tai papildomas argumentas už vietos gyventojų genetinį perimamumą (p. 77). Visą Baltarusiją, remiantis vidurkiniais efektyviai reprodukciniais demografiniais skaičiavimais bei duomenimis apie aštuonių genetinių požymių antroposistemas, šiuolaikinių baltarusių protėviai apgyvendino maždaug prieš 9±1 tūkstančius metų (p. 16). Taigi „šiuolaikinius baltarusius su tvirtu įsitikinimu galima laikyti senųjų vietinių gyventojų palikuonimis” (ten pat).

Visa tai, kartu su naujausiais kitų mokslų pasiekimais, verčia jei ne peržiūrėti įprastas baltarusių etnogenezės schemas, tai bent jau žymiai jas pakoreguoti. Pirmiausia tai liečia migracijos (ypač slavų) vaidmenį etnogenezės eigoje. Turiningoje A. Mikuličiaus monografijoje nėra jokių masinės slavų migracijos į būsimosios Baltarusijos teritoriją įrodymų, užtat, priešingai, esama daugybės tiesioginių ir netiesioginių baltarusių autochtoniškumo liudijimų.

Norisi tikėtis, kad naujos originalios tezės, Aliaksiejaus Mikuličiaus suformuluotos šioje knygoje, bus sėkmingai išrutuliotos būsimose publikacijose, o joje sukaupta informacija bus naudinga ne tik specialistams, užsiimantiems baltarusių etnogenezės klausimais, bet ir visiems tiems, ką domina baltų tautų kilmė bei istorija.

Aliaksiejus DZERMANTAS

Iš rusų kalbos vertė Dainius RAZAUSKAS

---

[1] Санько С. Балцкая тэма // Druvis. – 2005, Nr. 1, p. 153; Дзермант А., Санько С. Этнагенез беларусаў: навука i iдэалогiя // Arche. – 2005, Nr. 5, p. 233–253; Дзермант А., Санько С. Этнагенез беларусаў II: Яшчэ раз пра навуку i iдэалогiю, або Куды вядзе “логiка здаровага разуму” // Arche. – 2006, Nr. 3, p. 185–203.

[2] Гравере Р. Западнобалтские одонтологические компоненты в составе латышей // Vakaru baltai: etnogenezė ir etninė istorija. – Vilnius, 1997. – P. 297–302.

[3] Алексеева Т. Этногенез восточных славян по данным антропологии. – Москва, 1973. – P. 234, 242–243.

[4] Дерябин В.Е. Современные восточнославянские народы // Восточные славяне: антропология и этническая история. – Москва, 2002. – P. 44–45.

[5] Беневоленская Ю. Расовый и микроэволюционный аспекты краниологии древнего населения Северовосточной Европы // Балты, славяне, прибалтийские фины: этногенетические процессы. – Rīga, 1990. – P. 230–262.

[6] Дэй Дж. У пошуку нашых лiнгвiстычных продкаў: Няўлоўныя вытокi iндаеўрапейцаў // Druvis. – 2002, Nr. 1, p. 135–144.

[7] Schmid W. P. Baltisch und Indogermanisch // Baltistica. – 1976, 12/2, p. 115–122; Kilian L. Zum Ursprung der Indogermanen: Forschungen aus Linguistik, Prähistorie und Anthropologie. – Bonn, 1983; Haudry J. Les Indo-Européens et le Grand Nord // Nouvelle Ecole. – 1997, Nr. 49, p. 119–125.

[8] Новиков В.Н. Проблема исторического выбора Беларуси в контексте духовно-филосовского наследия Центральной и Восточной Европы // Духовное наследие народов Центральной и Восточной Европы в контексте современного межцивилизационного диалога: материалы международной научной конференции, Минск, 17–18 ноября 2005 г. – Минск, 2005. – P. 15.

[9] Алексеева Т. – P. 231.

[10] Денисова Р.Я. Антропологический состав восточных латышей и восточных литовцев: автореферат диссертации кандидата исторических наук. – Москва, 1958. – P. 9.

[11] Денисова Р. К вопросу об антропологическом составе восточных латышей и восточных литовцев // Latvijas PSR zinātņu Akadēmijas vēstis. – 1958, Nr. 2, p. 27.

[12] Денисова Р.Я. К истории формирования антропологического состава восточных латышей и восточных литовцев // Latvijas PSR zinātņu Akadēmijas vēstis. – 1958, Nr. 3, p. 17–23.

[13] Kasperavičiūtė D., Kučinskas V., Stoneking M. Y Chromosome and Mitochondrial DNA Variation in Lithuanians // Annals of Human Genetics. – 2004, Nr. 68, p. 438–452.

[14] Мiкулiч А. Фармаванне генафонду беларускага этнасу на яго памежжах па звестках антрапалогii i генагеаграфii // Беларусiка–Albaruthenica. – III. – Менск, 1994. – P. 90.