Žymos archyvas: svietas

Sekmadienio sakmė. Titnagis (1)

Ringaudo nuotr.

Kitąkart labė senė pri tėva buva sūns labė stipras – teip stipras, kad ko tik dirbdava, nieka negalėdava padirbti: visko sulaužydava arba partraukdava. Išejęs arti, išaro kišdava į žemę teip gilė, kad, negalint išversti žemes, turėja lūžti. O jei kada atseidava jam krauti šiena ar šiaudų vežimo, tė niekados nepriverždava: tada ar vadžios trūkdava, ar kartis lūždava.

Tėvs, neturėdamas nei kokios naudos iš teip stipra sūnos, laide jį pri kalvia mokytis kalvystes, kad užsidirbtų sau duonos, išmokęs tokį amato. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Varnas ir paraks (0)

Varnos | rc.lt nuotr.

Po paraka išmislyjima varnas kverkdamas susišauki pulką. Po orą skraidydamas, sukalbėja, kai dabar reik išsisaugotis no paraka ir pūčkų.

– Pirm to, – atsaki sens varnins, – buva galima no žmogaus pasidabot. Jau iš tola matėm, jei vaikins an žemes lenkės akmenį arba knipelį pasigriebt. O kad ir tai nepatėmydavom, tai nors girdėdavom knipelį birbiant ar matydavom akmenį atlekiant ir galėdavom pasitraukt. O jei ir strieloms ša[u]dava, tai vis būdava galima apsilenkt, ir tą juk atlekiant iš tola matėm. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Paparties žiedas (19)

paparčiai | dykai.lt nuotr.Švento Jono vilijo eidavo ieškoti paparties žiedo. Reikdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti, su šermukšnine apsigriežti ratą, kad niekas neprieitų.

Vieną kartą berniukas užsimanė rasti paparties žiedą, nes turiantis žiedą žinodavęs viso svieto mandrybę. Pasiėmęs drobules, žvakę, šermukšninę ir knygą, nuėjęs į mišką, apsibrėžė su šermukšnine, pasiklojo drobę, užsidegė žvakę ir pradėjo skaityti knygą. Apė pusiaunaktį kad pradėjo skambėti, šnypšti, jog berniukui net plaukai pasistatė ant galvos. Norėtų bėgt – bijo, reik kentėt, o žiūrėt negalima, nes gal palikt nebyliu. Skaityti toliau