Žymos archyvas: Kubilnyčios cirkas

R. Ragauskaitė. Viskas išlieka…kitaip (4)

Dainavos girios azuolas prie Kubilnycios_R.Ragauskaites foto

Naiviai viliuosi surasti žaliuokių. Prisimenu, kaip šioje vietoje jų radau prieš keletą metų. Tą pačią dieną – spalio paskutiniąją. Irgi buvo po šalnų. Žaliuokės mėgsta šalnas, bet ne per dideles. O šį rudenį pirmosios šalnos Varėnos rajone būta itin kandžios: po nakties Rudnelės kaimo erčia (ir kaip neprisiminsi Juozo Apučio, jo aprašytos miško erčios, juolab, kad paskutiniaisiais metais gyveno jis visai netoli, Zervynose, ant Ūlos kranto; čia, sename dzūkų kaime, buvo radęs ramybę, o gal ir gyvenimo tikrumą?) nubalo, pastiro žolelės, tarsi kaulėtų rudenės giltinės pirštų paliestos, barkšojo pelynai, kiečių šluotelės, išdidžios liko tik žvakides iškėlusios nakvišos… Argi po tokios šalnos galima rasti grybų? Galima! Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Laiko klodai (2)

G.Didelytės sodyba Rudnelės kaime | autorės nuotr.

Troboje vėsoka. Iš vakaro tebuvo menkai pakurta. Krosnis senovinė, su mažučiu „langeliu“ – anga orui įeiti. Pro jį matyti ugnelė – virpanti, laižanti įmestą pušies ar alksnio pliauską. Dailininkė Gražina Didelytė, iš miesto triukšmo pabėgusi šiton Dainavos girios apsupton trobelėn, valandų valandas mėgdavusi žiūrėti į židinio ugnį, kuri jai atstodavusi televizorių. Šitai ji yra užrašiusi savo dienoraštyje. Iš tiesų dailininkė neturėjo televizoriaus – šitaip ji taupė brangų savo  laiką, užtat jo pakakdavo kūrybai ir gamtai: „čia išgyvendama šaltas žiemas ir darganas, suartėjau su gamta, pradėjau justi jos virpesius (…), galiu grožėtis girios paukščiais, Skaityti toliau