Sykį Slunkius su sav pačia pasvietyj gyveno –
Abu pečenkų paėst mėgdami irgi išgulyti,
Kožną darbą kaip kojas pasvilę anie tedarydav,
Paskiau vėl, per mierą dindirį mušdami, atprovinėjo.
Antai Slunkienė sav vyrui pietus begamindam
Skub greičiau sumaišyt irgi kept arba virti,
O tas vargšas, užvalgęs, paskiau būdoj užsibūna,
Nes ano pati žal mėsą nespėj reikiamai nuvirti. Skaityti toliau
