Linas lietuvių tradicijoje buvo ypatingu augalu. Be jo nebuvo įsivaizduojamas ne tik kasdienis bet ir šventinis gyvenimas. Linų darbai buvo dirbami apskritus metus. Juos lydėjo dainos, žaidimai ir apeigos. Rudenį, nuimdami derlių senovės žemaičiai jau rūpinosi linininkystės sėkme kitais metais, prašydami linų dievybės Vaižganto globos. Šaltuoju metų laikotarpiu apdirbti linai verpiami, iš jų audžiamos drobės, iš kurių siuvami ir kasdieniai ir šventiniai aprėdai bei rankšluosčiai. Lietuvių žiemos ir pavasario šventėse gausu simbolikos (pavyzdžiui, persirengėlių kaukės su lino plaukais ir barzdomis, ilgi Skaityti toliau
