„Tai kad klumpės mano vienu mieru per platios randas“,
Blėkius trūbijo po bėginėjimo rungtuvių dusdams
Irgi visam Vyžlauky pirms nuo galo atkėblinęs.
Antai Enskys žolę pjaudams visą dieną nuvargo,
O paskui tik žiū, kad šleivai kreivai žalioji nupjauta-
Kur švaru, kur žolalių kuokštai, kur vėl lygumos esti.
„Tai kad dalgis mano nebnaujas, turu kelinti metai“,
Šūktelėj Enskys, dalgelę dar labai gerą laikydamas. Skaityti toliau
