Rugsėjo 7 d. 10.30 val. Seime įvyks Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Akcija „Už teisingumą Lietuvoje“ įsibėgėja“.
Spaudos konferencijoje dalyvaus Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas ir Daukanto aikštėje Vilniuje vykstančios akcijos už teisingumą Lietuvoje vienas organizatorių Donatas Šulcas, dokumentų redagavimo komisijos narys Kazys Serbenta ir žurnalistas Kazimieras Juraitis. Skaityti toliau
Sausio 22 d. 10 val. Seime buvo surengta Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Tai mūsų visų – Lietuvos piliečių – apsisprendimo klausimas“. Spaudos konferencijoje Z. Vaišvila pristatys Lietuvos piliečių iniciatyvinės grupės kreipimasi kviečianti surinkti 50 000 parašų dėl Seimo įpareigojimo svarstyti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo“ pripažinimą negaliojančiu ir Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimų.
Spaudos konferencijoje taip pat dalyvaus iniciatyvos koordinatoriai Kazimieras Juraitis ir Skaityti toliau
Lietuvai blaškantis geopolitinių, ideologinių, kultūrinių ir socialinių audrų sūkuriuose kyla klausimas – ar lietuviai taps save teigiančia tauta, ar galutinai ištirps, tapdami statybine medžiaga svetimiems projektams? Tautininkams, teigiantiems tautą ir tautinę valstybę, natūraliai kyla klausimas, dar dažniau užduodamas iš šalies: su kuo ir prieš ką? Norint, kad Lietuva išliktų ir skleistųsi pasaulyje, pirmiausiai reikia jėgos, kuri įtvirtintų Lietuvą pačioje Lietuvoje.
Šiuo metu mūsų šalyje galima suskaičiuoti daugybę judėjimų, organizacijų ir partijų, Skaityti toliau
Prorusiškas „švietėjiškas“ sambūris „Mūsų gretos“ (jie gi – ir studija „Šauksmas“) toliau „dirba“ su Lietuvos istorija. Priminsiu, kad šią vasarą šie simpatijų dabartiniam Kremliaus režimui neslepiantys veikėjai sugebėjo meistriškai apmulkinti mūsų Krašto apsaugos ministeriją, kuri sudalyvavo provokatorių inicijuotame 1655 m. rugpjūčio 8 d. įvykusio Žaliojo tilto mūšio „pergalės“ minėjime. Iš tiesų tą dieną įvyko vienas skaudžiausių pralaimėjimų Lietuvos istorijoje – Lietuvos kariuomenei atsitraukiant, Rusija pirmą kartą užėmė ir nusiaubė Vilnių bei laikė jį okupuotą 6 metus… Skaityti toliau
Kontraversiškas vakar vykęs 360-ųjų Žaliojo tilto mūšio metinių minėjimas toliau kelia aistras. Nesutarimų kilo tarp pačių renginio iniciatorių. Kai vieni vakar sakytose kalbose pliekė Rusiją, kiti juto nuoskaudą, kad renginys išėjo kitoks, nei tartasi iniciatyvinėje grupėje.
Alkas.lt jau rašė, kad vakar Vilniuje, prie Žaliojo tilto, buvo minimas vienas skaudžiausių Lietuvos pralaimėjimų Rusijai, kuris, nepaisant to, buvo paradoksaliai įvardintas kaip „pergalė“. 1655 m. rugpjūčio 8 d., artėjant Rusijos kariuomenei, Lietuvos kariuomenė per Žaliąjį tiltą atsitraukė iš likimo valiai palikto Vilniaus, patirdama nemažų nuostolių. Skaityti toliau
Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros profesorius Algirdas Degutis yra vienas iš Lietuvos liberalizmo tradicijos pradininkų išvertęs į lietuvių kalbą ne vieną kertinę liberalių mąstytojų knygą, parašęs įdomią liberalios valstybės sampratos analizę.
Tačiau pastaruoju metu prof. A. Degutis garsėja kaip radikalus šiuolaikinio liberalizmo kritikas. 2014 m. jis išleido straipsnių rinkinį „Kaip galima liberalizmo tironija“ (Vilnius: Naujoji Romuva, 2014). Skaityti toliau
Pastaruoju metu itin išryškėjo tendencija Lietuvos valstybingumo likučius šluoti kaip sniego valytuvu – buldozeriu. Kai prieš metus ar pusantrų Rumpėjas (Rumpey) pareiškė, jog Europos Sąjungoje sąvoka „tautinė valstybė“ – atgyvena, daugelis iš mūsų pasipiktino: kaip gali būti, kad tokio aukšto rango politikas nusišneka? Niekam iš eilinių piliečių nė į galvą neatėjo, kad tai – ne nusišnekėjimas, o gryniausia tiesa. Tautinė valstybė Europos Sąjungoje – nepageidaujamas reiškinys. Kol mes į lito keitimą euru žiūrėjome techniniu požiūriu – tai išties gal eurą ir racionaliau naudoti kaip valiutą, Skaityti toliau
Iškovojome nepriklausomybę ir atmerktomis akimis sapnuojame, kad pagaliau mes laisvi. Tikrai laisvi buvo knygnešiai ar Sibiro tremtiniai, kurie visaip ujami ir naikinami, išsaugojo savo laisvą mintį ir meilę Tėvynei bei gimtąjai kalbai. Tikrai laisvi buvo M. Gimbutienė, Č. Gedgaudas, Vaižgantas, Jonas Basanavičius… Laisvi buvo Martynas Mažvydas, Kazimieras Būga, Antanas Baranauskas… Ką jie pasakytų išgirdę, kad reikia supaprastinti mūsų rašybą, „apkarpyti“ balsių nosines, nes užsieniečiams esą per sudėtinga suprasti. O mūsų pačių sukurta seimo komisija, turinti visokiausiais būdais saugoti seniausią pasaulio – lietuvių kalbą, bando ją naikinti! Skaityti toliau
Įdomios paslėptos informacijos yra įvairių tautų legendose ir pasakose. Didžiojo rusų poeto Aleksandro Puškino sukurtoje rusų liaudies pasakoje, ąžuolo (galbūt šventame ąžuolyne augusio) šakomis vaikšto mokytas Katinas (ištikimas laumių-raganų palydovas), o tas ąžuolas augęs prie vylingosios (gal būt Baltijos) jūros. Pasakoje apie auksinę žuvelę (galbūt Lietuvą), žuvelė pildo visus žvejo norus, kolei paprašyta išpildyti neįmanomą norą: kad pati žuvelė žvejo žmonai tarnautų, – ši atima viską ir palieka juos vėl prie suskilusios geldos. Kitoje rusų liaudies pasakoje aprašomas didvyrio Sadko žygdarbis, kada jis, padedamas jūrų karaliaus dukters pagauna auksinę žuvį, taip įgyja laivyną, pagauna Laimės paukštę ir atsikrato godžiais ir valdžios ištroškusiais bajorais. Skaityti toliau
Egipte ir Afrikoje yra vietovardžių, kuriuos skaitant vien tik lietuviškai arba vien slaviškai kartais suprasti negalime, bet lietuviškai-slaviškai jie kuo lengviausiai suprantami. Pavyzdžiui Negados kapinynas, kuriame rasta daugybė archeologinių radinių, priskiriamų 5000–15000 m. pr. m. erą. Negada – Ne+Gadynė, pagada – geras oras, nepagada – blogas oras. Sacharos dykuma – Sa (čia) kara (bausmė – slav.), Šivos oazė – šyva spalva lietuviškai, kai kalbame apie arklius. Nilas – N+ill (ne+ill – dumblas slav., t. y. upė – nedumblas). Žodį Nilas perskaičius atbulai, gausime Čia Linas. Administraciniame Egipto valstybės suskirstyme į Nomus yra sąsajos su Namų reikšme lietuviams. Skaityti toliau
Lietuvių amžiaus ir kilties vietos paieškas apsunkina senojo pagoniškojo kalendoriaus panaikinimas. Senojo kalendoriaus atgaivinimas turėtų būti vienu iš pagrindinių uždavinių, išsaugant savo, lietuviškąjį tautiškąjį tapatumą pasaulinės globalizacijos metu. Juk kalendoriuje metai skaičiuojami nuo kažkokios visuotinai svarbios datos. Dabar visame pasaulyje vartojamą kalendorių įvedė Romos Imperija. Pagal šį kalendorių laikas prasideda nuo Jėzaus gimimo. Tikėtina, kad pagal pagoniškąjį kalendorių laikas prasideda nuo baltų-aisčių-lietuvių atsiradimo pradžios arba aisčiams itin svarbaus įvykio datos. Svariais įrodymais šiam tikslui galėtų pasitarnauti metaliniai pinigai ir kiti gausūs archeologiniai radiniai, Skaityti toliau
Pagrindinis kiekvieno musulmono pasisveikinimas: Salem Aleikum. Perskaitykim lietuviškai atbulai ir gauname: Melas Mukiela, Melas Mukela! Mukelė – tarmiškas lietuviškas nukryžiuoto Kristaus medžio drožinys („muki“ – kančios slav.).
Kartais skaitant atbulomis, naujai pateikta žodžių prasmė priverčia susimąstyti. Jei mes tikrai tikime Kūrėju, tada privalome tikėti, kad Tikėjimas ir Žodis materialūs. Vadinasi, materialios ir emocijos bei jausmai. Tada visai nesvarbu, kieno vardu – velnio ar Dievo mes kažką darysime, svarbiausia – šviesios mintys ir gražūs darbai. Skaityti toliau
Su rusais lietuvius sieja ilgaamžiai ryšiai. Istorikai mini Lietuvos kunigaikščių šeimų giminiavimąsi su rusų kunigaikščių šeimomis, taip pat Lietuvos valstybėje ilgą laiką šnekamoji kalba buvo lietuvių, o diplomatinė kalba – slavų. Mat slavų kalbą supratę ir rusai, ir ukrainiečiai, ir gudai, ir bulgarai. Esą lietuviai savo rašto neturėję, ir kadangi rusai kartu su apsikrištijimu X amžiaus pabaigoje iš bulgarų perėmę ir raštą, lietuviai šiuo raštu ir naudojęsi. Taigi pasak istorikų, tiek lietuviai, tiek rusai raštą perėmė iš svetur. O ką, be bendrų priešų, dvi tautos turėjo bendra? – Bendrą tikėjimą. Jonas Misevičius straipsnyje „Baltų Protėvynė“ cituoja rusų istoriko ir archeologo Boriso Rybakovo 1987 m. išleistos knygos „Senovės Rusios pagonybė“ mintis: Skaityti toliau
Prieš keletą metų nuoširdžiai šnekučiavomės su vienu senu Sibiro tremtiniu. Gulago lageriuose jis praleido ne vieną dešimtį metų. Ten jis paliko savo jaunystę ir prarado sveikatą. Pasakodamas apie savo potyrius lageriuose, senolis atrodė atjaunėjęs, o akys tiesiog kibirkščiavo kovos dvasia!
Aš jo ir paklausiau: turėtų smagu būti jam dabar, kai mes pagaliau laisvi? Liepsnelės pašnekovo akyse prigeso. Jis nepasakė man nieko, išskyrus „– eet“ ir apmaudžiai numojo ranka. Neiškenčiau nepasiteiravęs, ko gi senasis kovotojas taip ilgisi sibirietiškųjų lagerių? Skaityti toliau
Suverenitetas – visiškas politinis, teisinis ir kitoks valstybės savarankiškumas, nepriklausomybė, – rašoma Wikipedijoje. Akivaizdu, kad pagal šį apibrėžimą didžiąją dalį savo suvereniteto mes jau savanoriškai esame praradę – tiek politiškai, tiek teisiškai jau visiškai priklausome nuo Europos Sąjungos. Kita vertus, absoliučios nepriklausomybės pasaulyje nėra ir būti negali. Visais laikais didesnės valstybės norėjo užvaldyti arba įtakoti mažesnes, kad galėtų jas eksploatuoti. Tas siekis pasipelnyti silpnesnio ar kvailesnio sąskaita (paprasčiau tariant – godumas), tikriausiai yra žmonijos evoliucijos variklis. Skaityti toliau
