Žymos archyvas: karalystė

V. Navaitis. Kodėl mes išsižadame savos valstybės? (2)

valstybe-diena-mindaugo-mikuleno-pies

Pagrindinį žodžio „valstybė“ aiškinimą rasime Dabartinės lietuvių kalbos žodyne arba akademiniame lietuvių kalbos žodyne. Valstybė – rengta politinė bendruomenė, turinti aukščiausiąją valdžią, tokios bendruomenės valdomas kraštas. Kiti žodynai tik papildo šį aiškinimą ir net gi priskiria kredito ir finansų įstaigai, bet vis vien tai yra politinių, teisinių ir ekonominių institucijų visuma, užtikrinanti tam tikros teritorijos ir jos gyventojų interesų apsaugą, paprastai pagal su šalies konstitucijoje patvirtintą jos visuomeninę santvarką; jūrų teisėje šalis, esanti tarp valstybės kontinento viduje ir jūros ir Skaityti toliau

A. Butkus. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos (82)

Straipsnis parengtas pagal 2018 m. balandžio 26 d. Daugpilio universitete skaitytą pranešimą šio universiteto Garbės daktaro vardo suteikimo autoriui proga.

Valdovo titulatūros klausimas

Senasis lietuviškas valdovo pavadinimas buvo viešpat(i)s – tokia jo reikšmė pasiekė ir lietuvių raštijos laikus, net XIX a., plg.: Krezus, Lydijos viešpats, turėjo vienturtį sūnelį nebylį (S. Daukantas). Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Du karaliaus vaikai (apė sapno galią) (1)

GULBĖSBagoto žemė a[u]ga karaliaus vienturtis sūnus, tei didiai švaraus ve[i]da, tei nesvietiškas sylos, tokias a[u]kštas išminties, tokia švankaus elgima, tokias drąsias širdies, jog jam lygaus an žemes nebūtumei radęs. Po tėva (gyvos) galvos jam teka dideli, bagota karalysti. O toli Kitajų žemė jam a[u]ga vienturti karala[i]ti, graži an ve[i]da kai sa[u]les duktė, a[u]galota kai agli girio, an visa kūna daili kai nudrygiuota, gelsvų kaselių, mėlynų akelių, raudonų lūpelių, mandagi, dora, meilinga, išmintinga be gala be krašta, kokios visame sviete nerastumei, kurios gražumą tūkstant raštininkų ne[a]prašytų. Skaityti toliau

A. Mišeikis. Pamąstymai apie Lietuvos ir Lenkijos santykius (22)

Algimantas Mišeikis | alkas.lt, J Vaiškūno nuotr.

Iškylančios problemos Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, nėra tik mūsų dienų reikalas. Tai neišspręstos ilgaamžės problemos. Jeigu dabartinė Lenkijos valdžia žiūri į Lietuvą iš aukšto, remia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos autonominius reikalavimus, verčia susimąstyti, kas tai lemia. Ar tie šiandieniniai reikalavimai neina iš ankstesnių Lenkijos valstybės ir lenkiškos visuomenės reikalavimų, vyraujančio požiūrio į Lietuvą ir lietuviškumą apskritai. Gal praeityje pasakytos nuomonės, kas tie lietuviai, pasilieka ir šiuolaikinių lenkų pasąmonėj  ir įtaigoja jų dabartinius veiksmus. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip arklys tapo arklevičia (13)

K.K.Šiaulyčio pieš.

Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip paseno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:

– Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok pakaustyt mane plieno patkavom.

Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas žyvijosi.

Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad šyvis neklaupė prieš jį, ir pasiklausė: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė karalių, laimę ir marškinius (0)

Karalius | keistuoliai.lt nuotr.

Neatmenu, kokioj karalystėj buvo vienas karalius. Jis, mirtinai apsirgęs, šaukė garsingiausius gydytojus kas jį išgydys, atiduos tam pusę savo karalystės. Susirinko visoki garsingiausi galvočiai – po apžiūrėjimui karaliaus pasakė, kad negali jo išgydyt. Ale viens atsirado galvočius – sako:

– Būtų galima karalių išgydyt, ale reiktų rastie karalystėj laimingą žmogų o no jo nuvilkt marškinius ir apvilkt karalių, tai pasveiks.

Kaip tik karalius išgirdo tokią rodą, tuojaus pasiuntinius išsiuntė in karalystę ieškot laimingą žmogų. Bet negalėjo tokį niekur rastie laimingo an visko: katras turtingas, tai serga, Skaityti toliau