Žymos archyvas: Jūratė de Rosales

J.Statkutė de Rosales: Europos šaknys ir mes, lietuviai (4)

Jurate-de-Rosales-bibliotekoje_Stasio-Petkaus-nuotr2Šiomis dienomis Panevėžyje, Klaipėdoje bei šalies sostinėje lankėsi ir naująją neįtikėtinų teiginių kupiną knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ pristatė reta, lietuvių mylima ir gerbiama viešnia – garsi Venesuelos žurnalistė, žurnalo „Zeta“ redaktorė, taip pat mokslininkė – tolimosios baltų praeities tyrėja – Jūratė Statkutė de Rosales. Tėvynėje ji sutiko ir 83-iąjį savo gimtadienį.

Į Vilniuje, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, vykusį susitikimą su knygos autore J.Statkute de Rosales visi gerbėjai niekaip neįstengė sutilpti. Skaityti toliau

J.Statkutė de Rosales. Apie lietuviškas Vakarų filosofų Kanto ir Lėvino šaknis (8)

Jūratė de Rosales bibliotekoje 2012 m. | S.Petkaus nuotr.

Yra du filosofai, kurių kiekvienas atvėrė naują erą žmonijos galvosenoje, ir kuriuos tyrėjai yra pratę gretinti, nors jų gyvenimus skiria ilgokas laiko tarpas. Tai — Imanuelis Kantas ir Emanuelis Lėvinas. Jiems abiems teko ne tiktai tas pats vardas — bendra ir tai, kad abu aiškino, kokiu būdu žmogus atpažįsta erdvės ir laiko santykį. Panaši ir jų etikos samprata, teigiant, kad žmogus yra doroviškai atsakingas už visus kitus žmones (Kantas), arba doroviškai atsakingas už kitą žmogų (Lėvinas).

Kantas ir Lėvinas. Nuo pat vaikystės abu mokėsi vienos seniausių judėjų – krikščionybės kultūros kalbų: biblinės hebrajų kalbos. Abu augo ir susiformavo seniausios indoeuropiečių gyvos kalbos aplinkoje: lietuvių. Skaityti toliau

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (II) (75)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

3. Tautų tapatybių kaita

Jau straipsnio pradžioje užsiminta, jog istorijoje būta tautų, kurių tapatybės keitėsi. Atėjo laikas pateikti bent keletą istorijos pripažįstamų pavyzdžių.

Hetai, dar žinomi hetitų vardu – arijų kilmės tauta, antikiniais laikais sukūrusi galingą imperiją, apėmusią didžiąją dalį Turkijos, Siriją ir šiaurės Mesopotamiją. Neseniai iššifruotas jų raštas ir kalba aiškiai liudija arišką, indoeuropietišką tapatybę. Vis gi pats hetų vardas, atėjęs iš antikinių šaltinių, iš pradžių žymėjo visai kitą tautą. Tai buvo chatai – huritų kilmės tauta. Skaityti toliau

V.Krėvės-Mickevičiaus muziejuje – etnotapybos paroda „Tautoraštis“ (3)

Virginijus Kašinskas | asmeninė nuotr.

Gegužės 3 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyks dailininko Virginijaus Kašinsko personalinės etnotapybos parodos „Tautoraštis“ atidarymas.

Dailininkas V.Kašinskas savo pristatomus paveikslus vadina  „Archainėmis kompozicijomis“. Jis sako, kad šiuos paveikslus kūrė remdamasis lietuvių tautinių raštų struktūra, bei  jų estetine menine forma siekdamas perteikti baltišką pasaulio sampratos modelį.

„Tautinių raštų simbolikos šaknys siekia labai tolimą mūsų tautos kultūrinę praeitį. Šias dienas pasiekę tautiniai raštai yra mažiausiai paveikti ir transformuoti nūdienos technologinės civilizacijos. Skaityti toliau

A.Patackas. Paslaptingoji Skandija, arba visada ieškok atsakymo LKŽ (87)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vietoj įvado

Šaltajame kare tarp skaitančiosios visuomenės ir istorikų įvyko proveržis. Turima omeny, kad vienu metu pasirodė pora rimtų tekstų, skirtų Jūratės Statkutės-Rozales knygoms aptarti, kuriuos parašė akademinės visuomenės atstovai. Kaip žinia, iki šiol galiojo kolektyvinė akademikų nuostata juos ignoruoti, tačiau Jūratės Statkutės-Rozales triumfališkas vizitas 2011m. vasarą ir ypač Vilniaus pedagoginio universiteto jai suteiktas honoris causa bei visuomenės spaudimas berods įtikino akademikus tokios pozicijos bergždumu.

Taigi, du straipsniai. Pirmasis – istoriko Dariaus Barono „Mokslas ir mes, lietuviai“ [1] ir antrasis – kalbininkų Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos (Stefano M. Lanza) Skaityti toliau

A.Butkus, S.M.Lanza. Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje (68)

Gotų karys

Nesitikėjome, kad taip audringai ir netgi arogantiškai bus reaguota į mūsų populiariai parašytą straipsnį Kaip baltai tampa gotais, publikuotą Vorutoje 2011-2012 m. slenkstyje. Straipsnyje mes atkreipėm dėmesį į Venesuelos lietuvės žurnalistės Jūratės Statkutės de Rosales mėginimus pagrįsti Aistmarių nerijos ir senuosiuose raštuose minimos Skandzos salos tapatumą, paremtą daugiausia istoriko Jordano (VI a.) šios salos aprašymu. Šis tapatumas drauge su gotų baltiškumu yra įrodinėjamas J. Statkutės knygoje Europos šaknys ir mes, baltai (Vilnius, 2011). Mūsų patikrintieji Jordano, Pretorijaus ir kitų autorių tekstai, mūsų manymu, neįrodo nei minėtojo salos tapatumo, nei gotų baltiškumo, nei pangermanistų sąmokslo.

Atsakymą į straipsnį J. Statkutė paskelbė Vorutos vasario 18 d. numeryje bei internete. Skaityti toliau

R.Grigas. Už ir prieš dr. Jūratę Statkutę de Rosales (61)

Romualdas Grigas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Visai neseniai pasiekė žinia: mūsų iškiliosios tautietės, Vilniaus pedagoginio (dabar Lietuvos edukologijos) universiteto garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales veikalas „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ pradėtas publikuoti Ispanijos prestižiniame Valensijos universiteto tęstiniame leidinyje, pirmoje pozicijoje. Ši, praėjusią vasarą Lietuvoje išleista knyga, tapo bestseleriu – buvo viena skaitomiausių. Dėl neslūgstančio skaitytojų susidomėjimo knyga buvo  išleista net keturiomis pakartotinėmis laidomis.

Negaišinsiu skaitytojų perpasakodamas knygos autorės biografiją. Bet kai ką manau pravartu priminti. Pabėgusi nuo sovietų okupacijos, nuo 1950 m. gyvena ir dirba Karakase. Apdovanota ne tik Venesuelos ordinais, bet ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio Kryžiumi. Skaityti toliau

J. de Rosales. Kaip tėvynė tampa svetima. Atsakant „Kaip baltai tampa gotais“ autoriams (166)

Jūratė de Rosales

Visų pirma tenka nustebti, kad profesoriaus Alvydo Butkaus ir daktaro Stefano M. Lanzos straipsnis, paskelbtas 2011 m. gruodžio 23 d. laikraštyje „Voruta“ ir 2012 m. sausio 28 d. pakartotas portale Alkas.lt, yra pavadintas su moksliniam straipsniui nepritinkančia ironija „Kaip baltai tampa gotais“. Kursyviu raštu išskyrus žodį „autorė“, ji yra pristatoma skaitytojui su iš anksto išreikšta nuomone ne apie gvildenamą temą, o apie autorės asmenį:

„Garbingo amžiaus autorė be didesnės mokslinės atodairos gudais paverčia tautą, tradiciškai žinomą kaip gotai, ir vienus ir kitus priskirdama baltams. Skaityti toliau