Žymos archyvas: gyvatė

Sekmadienio sakmė. Suprasti gyvulių kalbą (2)

2019 12 29 08:00

Išėjo žmogus į mišką medžioti su dviem savo šunimis, o bemedžiodamas ir bevaikščiodamas po mišką, užklydo ir negalėjo atitikti namų. Taip jam beklaidžiojant, užėjo naktis ir reikėjo miške apsinakvoti, o šunys viens kitam taip šnekėjo:

– Šiąnakt, girdi, ateis į mūsų namus vagis, tai aš eisiu namo, o tu atlik prie gaspadoriaus, kad jis paskui tave eitų, tai tu parvestum rytą jį namo, ale kad jis neis paskui tavęs.

Taip jie pasišnekėjo ir persiskyrė, o gaspadorius, atlikęs nakvoti su vienu šunim, pasirinko kur skarotesnė eglė, susikūrė ugnį ir atsigulė. Skaityti toliau →

D. Vaitkevičienė. Auksinė, vandeninė, skraiduolinė (0)

2018 11 11 10:35

Žalčiai / gyvatės neša "kvietką" (gyvačių dievybės karūną). Tai labai dažnas antlangių motyvas Lietuvoje. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Prieš vykstant į „Vykinto kelių“ ekskursiją po Ignalinos kraštą, į galvą atėjo užkalbėjimo tekstas, 1928 m. Paliesiaus kaime (Ignalinos r.) užrašytas suomių folkloristo Johano Viljos Mansikos (Viljo Johannes Mansikka). Tai vienas keisčiausių ir poetiškiausių užkalbėjimų, naudotas nuo gyvatės įkandimo. Visas užkalbėjimas – ištisinė kreipinių grandinė, gražiai poetiškai suritmuota:

– Kvietkinė pakvietkinė,
Auksinė padauksinė,
Sidabrinė pasidabrinė,
Miedinė pamiedinė,
Geležinė pageležinė, Skaityti toliau →

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (I) (10)

2018 04 23 07:00

1. Archetipinės galios

Tautos, kaip ir medžio, šaknys nematomos. Jos tarpsta giliai žmogaus sielos „dirvoje“, širdyje. Iš jos gelmės kyla gyvybės syvai, teikiantys tautai galių, maitinantys jos tradicijas ir papročius. Be šaknų teikiamų syvų tautiškumas vysta, džiūsta, nebegali skleistis ir augti, virsta sausu pernykščiu stagaru – negyvais muziejiniais eksponatais. Tautiškumo šaknys slypi senajame prigimtiniame tautos tikėjime, todėl jo nesutaikomas priešas – krikščionybė nepaliaudama stengiasi žmogų iš jo iškirsti ir įskiepyti jį į saviškį „alyvmedį“ (Rom 11, 24, 17)[1], maitinamą tolimų svetimų šaknų. Skaityti toliau →

Žalčius pražudo žmonės (0)

2017 07 09 21:58

Nykstant kaimams, vienkiemiams, žalčiai nuo žmonių atitolo, persikėlė toliau nuo akių. Ne tokioje tolimoje praeityje žalčiai sodybose būdavo laukiami. Buvo sakoma, kad namai, kur žalčiai gyvena, yra laimingi. Dar didesnę pagarbą žalčiai turėjo pagoniškoje Lietuvoje. Žaltys buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir net gydytoju. Gamtininkai teigia, kad žalčiai mūsų dienomis Lietuvoje nėra reta gyvūnų rūšis, bet daugelis apie juos žinome ne per daugiausiai. Žalčių nesistengiame saugoti, jų bijome, painiojame su vienintele pas mus gyvenančia gyvačių rūšimi – angimis. Skaityti toliau →

„Baltų genas“: A.Girininkas apie neolito gyvybės ir mirties simbolius (audio) (1)

2016 08 03 19:35

Akmens amžiaus amuletai iš Kretuono | Alkas.lt koliažas

Vienoliktoje radijo laidoje „Baltų genas: mes ir senovės lietuvių mitai, legendos, simboliai“ Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto, Istorijos ir archeologijos katedros, vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Algirdas Girininkas kalba apie Gyvybės ir mirties simbolius neolite Lietuvos teritorijoje.

„Gyvybė ir mirtis yra nenutrūkstamas procesas tiek žmonių gyvenime, tiek gamtoje. Jį atskirais priešistorės laikotarpiais žmonės įsivaizduodavo ir įprasmindavo skirtingai. Vienu svarbiausiu chtoniškojo pasaulio simboliu buvo gyvatė-žaltys, jam priklausė ir aptikti žuvies atvaizdai; su gyvybės ir mirties simbolika reikėtų sieti ir gintaro dirbinius.

Skaityti toliau →

Miškas – vieta, kur gėrybes kuria pats Dievas (2)

2015 08 04 08:30

Anksčiau eidamos į mišką uogauti moterys net ir apsirengdavo kiek geresniais drabužiais – girdi, „suplyšusiam kaip ubagui negražu, gali žmogų susitikti, išsigųs“, pasakojama LRT KLASIKOS laidoje „Ryto rasa krito“. O ką jau kalbėti apie jaunimą – vaikinai ir merginos būdavo „šventadieniškai apsidarę“, nes jiems uogavimas – dar viena dingstis susiburti, pasikalbėti, be to, jauni uogaudami rasdavo vienintelę progą pasivaikščioti poromis ir nusiskinti, senesniems nesekant, kitokią uogą – bučinį.

Beje, uogos ir bučinio palyginimas nėra tik išgalvota metafora. Jis atspindi uogų ir vedybų kontekstų sąsają. Prisirpusios, kvapnios uogos saldumas, Skaityti toliau →

Sekmadienio sakmė. Kaip gyvatė nubaudė žmogų (5)

2013 05 19 16:44

Vienąsyk aina žmogus keliu ir prieina mišką. Ale tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai nekurios aglės pakraštyje dar žalias, ale jau ir tos iš pašaknės pradeda svilti. Vienos aglės viršūnėje susirangius gyvatė ir sako:
– Žmogeli, susimildams, išgelbėk tu mane nog smerties!

Žmogui pagailo nabagės, ir jis, paėmęs žalgą, prikišo prie gyvatės, o jinai užsirietė ant galo žalgos. Žmogus norėjo ją numesti tolyn nog ugnies su žalgu, ale gyvatė sako:
– Žmogeliau, aš tau būsiu visą amžį prietelka, tau viskas gerai seksis, tiktai užkavok tu mane teip, kad mane kas nepamatytų, nes žinai, kad jau prilikta tam miškui sudegt, tai ir manei teip pat podraugei ir mano kaltės, Skaityti toliau →

Vilniaus Romuva kviečia kartu atšvęsti Pusiaužiemį (4)

2013 01 23 13:34

Sausio 25 d. penktadienį 18 val. Lietuvos liaudies kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8). vyks Pusiaužiemio Ugnies šventė – senoviniai Naujieji Metai pagal Mėnulio kalendorių.

Šiemet Pusiaužiemį sutiksime pačiame žiemos įkarštyje – spaudžiant šalčiams. Tačiau vis aukščiau pakylanti Saulė įkvepia mus naujai pradžiai ir naujiems darbams. Pusiaužiemio metu budinami žalčiai, bitės, žadinama Ugnis. Visus šiuos apeiginius simbolinius veiksmus kviečiame atlikti bendraminčių būryje.

Pagerbsime Pusiaužiemio Ugnį – Gabiją, giedosime giesmes ir sutartines. Ypatingą dėmesį skirsime bičių sutartinėms. Skaityti toliau →