Jau daugiau nei savaitė, kai nuo visuomenės slepiamas kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus, lyg būtų atrinkinėjamas koks šnipų mokyklos direktorius ar žvalgybos agentūros vadovas.
Nuostabiausia, kad visuomenė su tuo slapumu taikstosi, tyli, it tikėdama, kad tai normalu. O gal jai stačiai neįdomu, kas vadovaus jos jaunosios kartos auklėjimui? Abejaip ši tyla ir abejingumas yra paliegusios visuomenės požymis.
Sveikoje visuomenėje užvirtų diskusijos, kas vertas užimti aukščiausią krašto švietimo ir mokslo krėslą, ar bus pakankamas autoritetas, kurį gerbtų, todėl savo noru jam paklustų mokytojų drauguomenė, prakilnioji profesūra, universitetų rektoriai, Skaityti toliau →