Prieš metus, lapkričio 22 d., Vilniuje vyko iškilmingos 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės Rasų kapinėse. Vilniaus miesto savivaldybė kviečia dar šį savaitgalį skirti laiko pasivaikščiojimui po istorines miesto vietas ir užsukti į visuomenei atvertą Sukilėlių koplyčią bei pasivaikščioti po kelis šimtmečius menančias Senąsias Rasų kapines.
Prieš metus vykusiose valstybinėse laidotuvėse, iškilmingoje sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18 sukilėlių palaidojimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, politiniai veikėjai, pagerbti sukilimo vadų atvykę vilniečiai bei miesto svečiai.
Ruošiantis iškilmėms, Vilnius pernai kompleksiškai sutvarkė istorines Rasų kapines – atnaujinta ne tik aplinka, takai, apšvietimas, bet ir avarinės būklės paminklai, renovuotos 6 koplyčios ir kiti teritorijoje esantys prastos būklės statiniai. Tokio tvarkymo kapinėse nebuvo daroma net kelis šimtmečius. Vienoje koplyčių – pastatytoje dar 1850-1883 metais misionierių vienuolyno vizitatoriaus Juozapo Bagdonavičiaus pastangomis – ir atgulė 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikai, rasti Gedimino kalne. Koplyčią sekmadienį galės aplankyti ir vilniečiai bei miesto svečiai.
Istorinės, dar Abiejų Tautų Respublikos laikais įkurtos Rasų kapinės tapo Lietuvos istorijos vingių liudininkėmis – čia palaidoti lietuviai, lenkai, baltarusiai, atvykėliai iš tolimų šalių, kurie čia gyveno, dirbo, dalyvavo miesto visuomeniniame, kultūriniame, politiniame gyvenime.
Be to, lapkričio 23-ąją švenčiame tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus gimtadienį. Vilniečiai kviečiami aplankyti dr. J. Basanavičiaus kapą bei sustoti prie kitų tautai svarbių objektų Rasų kapinėse. O jų apstu: čia ilsisi lietuvių tautinio atgimimo šaukliai, sukilėliai, didikai, profesoriai, knygnešiai bei iškiliausi menininkai.
Bevaikštant po kapines, galima sustoti prie iškiliausių Lietuvos istorijos asmenų amžinojo poilsio vietų – čia rasite LDK didiko E. Tiškevičiaus, Vileišių šeimos, T. Vrublevskio bei kitų Vasario 16-osios Akto signatarų amžinojo poilsio vietas.
Rasų kapinėse palaidota ir Lenkijos prezidento Juzefo Pilsudskio širdis – ją dažnai lanko turistai iš kaimyninės Lenkijos. Meno gerbėjams privaloma užsukti į Literatų kalnelį ir bent trumpam sustoti prie tokių asmenybių, kaip Antanas Vivulskis ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis kapų.
Beje, Vilniuje sukilėlių atminimas įamžintas ir gatvių pavadinimuose – Naujojoje Vilnioje galima rasti 19-os sukilėlių vardais pavadintas gatves – anksčiau buvusiomis bevardėms gatvėms, pernai kovą suteikti 1863–1864 metų sukilime žuvusiųjų, už laisvę gyvybes paaukojusiųjų vardai.
Naujosios Vilnios pakraštyje, šalia Vilniaus rajono ribos atsirado Stanislovo Išoros, Jano Benkovskio, Eduardo Čaplinskio, Antano Mackevičiaus, Vladislovo Nikoliajaus, Jano Marčevskio, Kazimiero Sičiuko, Henriko Makoveckio, Mečislavo Dormanovskio, Jokūbo Čechano, Boleslovo Koliškos, Karolio Sipavičiaus, Juliano Lesnevskio, Brolių Revkovskių, Alberto Liaskovičiaus, Tito Dalevskio, Ignacijaus Zdanavičiaus, Raimundo Zemackio ir Juozapo Jablonskio vardais pavadintos gatvių lentelės. Tai 19 mirties bausme nubaustų 1863 m. sukilimo dalyvių ar kaltintų jo rėmimu.
Rasų kapinėse galima susipažinti su istorinėmis asmenybėmis bei aplankyti ne tik sukilėlių bet ir tautos patriarcho amžinojo poilsio vietas saugiai ir laikantis visų sveikatos specialistų rekomendacijų karantino metu, bet „Neakivaizdinis Vilnius“ kviečia pasivaikščioti specialiai sukurtu Senųjų Rasų kapinių maršrutu ir pagerbti nusipelniusius mūsų krašto žmones, prisiliesti prie pastarųjų dviejų šimtmečių Vilniaus istorijos.
Šventosios ramybės Rasų kapinėse atgulusiems amžinam poilsiui. O dėl 1863/64m. sukilėlių būtina žinoti,jog Jie kovojo už Lenkijos atkūrimą,kurios sudėtyje Lietuva būtų kaipo viena iš jos provincijų,-o visa tai vadintųsi ne Abiejų Tautų Respublika,o Lenkijos Žečpospolita.
Todėl Lietuvos šviesieji protai: S. Daukantas, M. Valančius ir kt. nedalyvavo XIX a. sukilimuose. Žinoma žuvusiuosius reikia gerbti ir žinoti apie juos. 1815 m. Vienos kongresas atkūrė Lenkijos karalystę su savo vyriausybe, seimu ir kariuomene, tik ši karalystė buvo Rusijos imperijos sudėtyje, o po 1831 m. sukilimo visa tai buvo panaikinta. Taip kad karštakošiai Lenkijos bajorai sukeldami du sukilimus žudė savo, o ypač Lietuvos žmones, nes karo veiksmai daugiausia vyko Lietuvos teritorijoje. O Lietuvos didikai, valdantysis elitas dar nuo vyskupo J. Masalskio, didž. etmono S. Kosakovskio ir kunigaikščio K. M. Oginskio stengėsi išlaikyti Lietuvos valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje, kaip tą darė Suomija, bet visa tai sutrukdė Lenkijos imperinės užmačios.
Mano proprosseneliai – ne!
Manieji iš kartos į kartą perdavė savo vaikams ir anūkams, kur lietuvių žemės. Atitinkamai jie elgėsi ir tarpukariu – neprisidėjo prie aplinkinių žmonių lenkinimo – toks savotiškas taikus pilietinis pasipriešinimas.
Ir mūsų lietuvių k. mokytoja pasakojo apie didikę (užmiršau, katrą), kuri šaipėsi iš lenkų bei sulenkėjusių, iš jų pasipūtėliškos laikysenos, kalbos, kad šventą duonelę ,,klep” vadina.