Broliai latviai pašonėje, o mes ir toliau beveik nieko apie juos nežinome. Pavyzdžiui, kokiais šaltiniais jie remiasi pristatydami savo tautinius drabužius, kas tuose šaltiniuose užfiksuota. Taigi mūsų rankose reprezentacinis latvių tautinių drabužių albumas ir… archeologo F. Kruzės užrašai, pastebėjimai.
F. Kruzė etnografinių drabužių eskizus rinko 1839 metais Kurše ir Aizkrauklės apylinkėse. Jo tikslas buvo surinkti lyginamosios medžiagos archeologinio kostiumo rekonstrukcijai. Savo užrašuose jis pastebi, kad Paryžiaus mados nesugebėjo išstumti iš latvių nešiosenos senovinės aprangos. „Daug kas iš dabartinių valstiečių drabužių dėvėsenos primena ikiistorinius daiktus, saugomus latvių moterų (…), pavyzdžiui, segės, dabar vadinamos „breces“, siūti papuošalai iš karoliukų ir monetų, šiaurės Kuršo latvių moterų ir Muchu salos esčių maži trikampiai bronziniai pakabukai, prisiuvami prijuosčių ir pečių apdangalų kraštuose (…) ir ypač Kuršo ir pietinės Latvijos latvių moterų bronziniai galvos dangalai, dabar vadinami vainikais“.
Lygindamas bronziniais pakabučiais puoštas vilaines, F. Kruzė pastebi, kad tokios vilainės įprastos Ventspilio ir Kuldigos moterims. Tai – keturkampiai audinio gabalai, susegti viena brece. Kuršo vyrai esą tokių apdangalų jau nenešioją, jie rengiasi pilkais ar šviesiai pilkais viršutiniais drabužiais su rankovėmis, kurie sujuosiami juosta.
F. Kruzė rašo: „Dar ir dabar beveik visos latvių moterys dėvi tokius vainikais vadinamus galvos apdangalus, kurie kartais sudaryti iš gyvų gėlių, ypač Dauguvos pakrantėse, kartais padaryti iš ryškia įvairiaspalve medžiaga aptraukto kartono ir išsiuvinėti karoliukais bei blizgučiais, kartais – ant metalinio lankelio.
Tyrinėtojas teigia, kad latvės, kaip ir estės, nors joms gintaras po ranka, gintarinių karolių nenešioja, vietoj jų jos puošiasi stikliniais ar iš sidabrinių monetų suvertais karoliais. Tyrinėtojas bando spėti, kodėl. Jis rašo: „Galbūt jau senovėje, kaip ir dabar, buvo paprotys seges kaip palikimą iškilmingai perduoti suaugusioms dukterims“.
Tiek estės, tiek latvės marškinius susegdavo viena sege, kartais didele, kartais – maža. Ventspilio apylinkių moterys marškinius segdavo keliomis segėmis nuo viršaus iki pat juosmens.
Vilaines F. Kruzė vertina kaip graikiškojo himatijaus atmainą ir pažymi, kad jos buvo susegamos ant krūtinės viena didele sidabrine sege, puošta „akmenimis“ ar spalvotu stiklu. Rucavos moterys nuleidžia vilainę po dešine ranka ir tvirtina ją ant kairiojo peties. Kuldigos vilainė esą nuausta tankiau, o jos apačia apsiūta daugybe trikampių pakabučių ir skambalėlių. Tyrinėtojas stebisi, nes niekur daugiau tokių nesutikęs.
Latvių ir žemyne gyvenančių esčių sijonai pasiūti iš naminio išilgai dryžuoto mėlynos, raudonos, geltonos ir žalios spalvos audinio.
Graikės himatijumi dengdavosi ir galvą. Stengdamosi apsisaugoti nuo lietaus ar saulės, taip darė ir latvės.
Kuldigoje vilainės, kartais ir sijonai, būdavo puošiami stikliniais įvairius sudėtingus raštus sudarančiais karoliukais, pakabučiais ir skambalėliais, prisiūtais trimis eilėmis.
Literatūra:
Latviešu tautas terpi. T. I. Riga, 1995, p. 299.
Parengė Beatričė Rastenytė
