Karta, kuri atgaivins Lietuvos kaimą (0)

Tautvilas Putvis | Asmeninio albumo nuotr.

Savo prosenelių krašte Kelmės rajone Tautvilas Putvis ūkininkauti pradėjo tik prieš trejus metus. Nors jaunas žmogus į žemės ūkį atėjo iš šalies, baigęs kitos srities mokslus, tačiau, regis, labai greitai įsigilino ir suprato, dėl kokių priežasčių Lietuvoje taip greitai tirpsta jaunųjų ūkininkų gretos. Su savo bendraminčiais iš Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LR ŽŪR narė) Tautvilas ne tik kritikuoja, bet ir turi ką pasiūlyti. Susipažinkime ir išklausykime.

– Papasakokite šiek tiek apie save. Beje, kas jums 1936-1940 m. LR Seimo narys, agronomas ir 1935-1938 m. Juozo Tūbelio vadovautoje vyriausybėje dirbęs žemės ūkio ministru Stasys Pūtvis ir vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vladas Putvinskis – Pūtvis?

– Gimiau 1991-aisiais Kaune. Pradinę mokyklą baigiau Kaišiadorių r. Stasiūnų kaime. Vidurinį išsilavinimą įgijau Kelmės J. Graičiūno gimnazijoje, o 2013-aisiais sėkmingai baigiau studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vladas Putvinskis-Pūtvis yra mano proprosenelis, o jo sūnus Stasys Pūtvis – mano prosenelio Vytauto Pūtvio brolis. Mūsų giminė visą laiką buvo susijusi su žemės ūkiu, gal todėl ir mano tėtis Vidas Putvis ir aš tapome ūkininkais.

– Vis dėlto, kodėl pasukote į ūkininkavimą?

– Rinkdamasis profesiją žinojau, jog ateityje vienaip ar kitaip mano gyvenimas bus susijęs su žemės ūkiu. Gal tai lėmė genai, o gal didžiulė meilė žemei ir gamtai? Statybos inžinerijos studijas pasirinkau kaip alternatyvą žemės ūkiui ir nesuklydau. Studijuojant įgytos žinios padėjo ne tik atlikti kai kuriuos statybos darbus jau savo ūkyje, bet ir leido susirasti papildomą darbą Kelmėje. Baigęs studijas kurį laiką svarsčiau: ar kurti savo ūkį, ar dirbti pagal specialybę. Pasirinkau pastarąjį variantą, tačiau visą laisvą laiką leidau tėvų ūkyje. Įmonės, kurioje dirbu veikla labai plati, bet pats esu atsakingas tik už daugiabučių namų atnaujinimo projektų įgyvendinimą Kelmėje. Kadangi Kelmėje didžioji dalis daugiabučių jau buvo atnaujinti ir mano darbo krūvis sumažėjo, nusprendžiau susitelkti į ūkininkavimą.

– Taigi kada ir nuo ko pradėjote ūkininkavimą: kur, kokio dydžio ūkis? Kodėl pasirinkote mėsinę galvijininkystę? Kokios veislės galvijus auginate, kiek?

– Savo ūkį įregistravau 2017-aisiais. Aplinkybės susiklostė palankiai ir pavyko gauti jaunųjų ūkininkų įsikūrimui skirtą paramą. Nusprendžiau kurti gyvulininkystės ūkį. Tiesa, nestandartinį. Auginu mišrūnus angusų, limuzinų, simentalų, šarolė mišrūnus ir pieninės veislės galvijus iki kol jie pasiekia realizavimui reikalingą svorį. Veršelius įsigyju iš tėvų bei kaimynų. Šiuo metu turiu 37 galvijus. Tiesa, didžioji dauguma yra iki 12 mėn. amžiaus, o ūkyje auginami gyvuliai reikiamą svorį realizavimui pasieka per 20-23 mėn. Kiekvienais metais procesas kartojasi – pavasarį įsigyju veršelių, kurie pakeičia jau užaugusius. Apie grynaveislių angusų bandą galiu tik pasvajoti.

– Kur realizuojate? Gal dalyvaujate kuriame nors kooperatyve?

– Parduodu tiems, kas tą dieną gali daugiausiai pasiūlyti. Tai – Lietuvoje registruotos įmonės, nors iš supirkėjų teko girdėti, jog mano auginamų galvijų mėsa yra eksportuojama į kitas ES šalis. Kooperacija? Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta tikrų kooperatyvų ir teisingo požiūrio į juos. Nors sėkmingai veikiančių kooperatyvų yra ir Lietuvoje, tačiau nedaug – su pavydu galime žiūrėti į sėkmingai veikiančius kooperatyvus, pavyzdžiui, Lenkijoje bei Danijoje. Kooperatyvo privalumas – jis supirkėjams gali pasiūlyti daug didesnį gamybos kiekį ir garantuoti gaminių kokybę. Mano sėkmingos žemės ūkio politikos vizija – nesvarbu ar tai būtų mėsos sektorius, ar daržovių ar pieno, – kad visos perdirbimo įmonės priklausytų ūkininkams. Tokiu atveju ūkininkai gautų teisingą kainą už parduodamą gamybą. Manau ir galutinių gaminių kaina vartotojams būtų mažesnė. Deja, šiuo metu didžiąją dalį ūkininko uždarbio pasidalina perdirbėjai ir prekybininkai, todėl jų atstovus ir matome tarp turtingiausių žmonių Lietuvoje.

– Esate Lietuvos Jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos narys. Kaip ir kodėl patekote į šią organizaciją? Kuo jums svarbu, naudinga jos veikloje dalyvauti?

– Jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos nariu tapau 2017-aisiais. Supratau, jog ši organizacija puikiai gina jaunų, smulkių ūkininkų interesus. Organizacijos vadovai labai aktyvūs – pavyzdžiui, nuolat diskutuojam su Nacionalinės mokėjimo agentūros, Žemės ūkio ministerijos atstovais, esame Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmų ir CEJA (Europos jaunųjų ūkininkų tarybos) nariai, bendradarbiaujame su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Didžiuojamės, kad mūsų organizacijos pirmininkas Vytautas Buivydas yra ir Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas. Deja, Lietuvoje jaunųjų ūkininkų ir apskritai ūkininkų skaičius kasmet mažėja – ši tendencija mums, jauniesiems ūkininkams, kelia nerimą.

– Kokį savo ūkį įsivaizduojate po 10-15 metų?

– Deja, esant dabartinėms sąlygoms, apie ateitį kalbėti sunku. Valdžia kol kas tik žodžiais pirmenybę skiria smulkiems ir vidutiniams ūkiams, o jaunieji ūkininkai būtent ir pradeda nuo smulkaus ūkio. Be to, pirmiausia jauniesiems smogia didinami mokesčiai. Pavyzdžiui, palyginti su 2017-aisiais, ūkininkams pelno mokestis pakilo iki 15 proc., o juk didėjo ir minimali mėnesinė alga, daugelis ūkininkauti būtinų prekių bei žemės ūkio technika pabrango, tačiau gamybos supirkimo kainos ne tik, kad nekilo, bet net sumažėjo. Susidaro įspūdis, kad visuomenę bandoma supriešinti su smulkių bei vidutinių ūkių savininkais.  Mano spėjimas toks – jeigu valdžios institucijų vadovai nepakeis požiūrio į žemės ūkį, tai smulkieji ir vidutiniai ūkiai tiesiog išnyks, o kartu su jais išnyks ir didžioji dalis Lietuvos kaimo. Nuoširdžiai sakau – labai gaila, jog Lietuva pasirinko kitokį kelią nei kaimyninės Lenkija, Danija ar kitos ES šalys. Deja, Lietuvoje vis dar yra labiau remiami stambūs ūkiai, didžiuliai ūkių kompleksai. Taip, jie gali dirbti veiksmingai, tačiau pasvarstykime, kas yra naudingiau valstybei – ar viename didžiuliame komplekse auginti 500 karvių, ar surinkti pieną iš 20 narių kooperatyvo, kurio nariai taip pat turi 500 karvių. Šiuo atveju mes turėtume 20 šeimos ūkių, kuriuose būtų sukurta apie 40 darbo vietų. O kiek žmonių įdarbins stambus ūkis? Dešimt, penkiolika? Aš manau, kad valstybei būtų naudingiau remti būtent smulkius ir vidutinius ūkius, kurie užtikrintų kaimų gyvybingumą.

– Kokių veiksmų turėtų imtis valstybė, kad jauni žmonės galėtų imtis ūkininkavimo – kas pastaraisiais metais daroma gerai ir kas – taisytina?

– Jauni žmonės gali grįžti į kaimą, tik reikia turėti viziją, mylėti žemę ir bent jau pirmuosius penkerius metus neskaičiuoti savo darbo valandų. Taip pat reikia ir pradinio kapitalo, kadangi ūkio įkūrimui skiriamos paramos neužtenka. Gerai, kad Vyriausybei pavyko nepasiduoti lobistams ir atsisakyti buvusio reikalavimo skirti paramą tik perkantiems naują žemės ūkio techniką. Jauniesiems ūkininkams ženkli parama yra ir papildoma išmoka, kuri yra mokama pirmuosius penkerius metus. Tačiau apskritai iš politikų ir Vyriausybės pasigendu valdininkų užsispyrimo Briuselyje atkakliau derėtis dėl Lietuvai didesnių tiesioginių išmokų – dabar numatytais tempais žadėtą ES vidurkį dar negreitai pasieksime. Galiu pasidžiaugti, kad būtent jaunieji ūkininkai aktyviai dalyvavo LR ŽŪR rengtose protesto akcijose Briuselyje, siekiant didesnių tiesioginių išmokų.

– Gal teko lankytis kitose šalyse, susitikti su tų šalių jaunaisiais ūkininkais – gal galite palyginti ir gal turime ko pasimokyti?

– 2018-aisiais teko bendrauti su Prancūzijos jaunaisiais ūkininkais. Įsiminė jų pasakojimai apie ūkininkų bendradarbiavimą. Tai – puikūs kooperacijos pavyzdžiai. Pavyzdžiui keli ūkiai kartu investuoja, o įsigytą techniką naudoja savo ūkiuose, o jeigu lieka laiko – atlieka paslaugas kituose ūkiuose. Lietuvoje jau užaugo nauja, kolūkių nemačiusi ir apie kooperatinį ūkininkavimą svajojanti jaunųjų ūkininkų karta. Tikiuosi, jog mes ir būsime tie, kurie atgaivins Lietuvos kaimą, steigs kooperatyvus ir perdirbimo įmones ir kurs Lietuvos valstybei ir jos žmonėms geresnį gyvenimą.