Palanki situacija gauti 1000 eurų kompensaciją, seną automobilį pakeitus į naujesnį ir mažiau taršų, vairuotojus ragina nesnausti – kaip tik dabar, iki šių metų pabaigos, galima pateikti prašymą jai gauti. Tačiau viena pražiūrėta detalė gali netikėtai pakišti koją numatytiems veiksmams.
Neapdairumo kaina – prarasta kompensacija
„Autogamintojų ir importuotojų asociacijos“ direktorė Rita Zdanevičienė įspėja vairuotojus, susidomėjusius kompensacija, atkreipti dėmesį į tai, kaip tinkamai atsikratyti seno automobilio.
Problema iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana nelogiška – juk senų, eksploatuoti netinkamų automobilių surinkimu Lietuvoje gali verstis net 481 įmonė. Pasigilinus detaliau paaiškėtų, kad didžioji jų dalis atliekas ne perdirba, o tik surenka arba išveža.
Atliekų tvarkymu užsiimančių įmonių šiame sąraše jau gerokai mažiau – vos 50. Tačiau, deja, ir šios gali vien išduoti pažymą apie utilizavimui priduotą automobilį, o ne garantuoti, jog atliekos išties bus tinkamai sutvarkytos. Paaiškėja, kad Aplinkos apsaugos agentūra tik dviem iš šių įmonių yra suteikusi teisę išrašyti dokumentus, įrodančius ne tik automobilio utilizavimą, bet ir atliekų sutvarkymą.
Tokia situacija, anot R. Zdanevičienės, ragina vairuotojus prieš priimant sprendimą išsiaiškinti, ar įmonė turi teisę atlikti visas automobilio atliekų sutvarkymo procedūras. Antraip, paaiškėjus, kad įmonė atliekas sutvarkė netinkamai, vėliau gali tekti graužtis dėl pareikalautos grąžinti kompensacijos: pagal Lietuvos įstatymus, už automobilio atliekų sutvarkymą atsakomybė atitenka automobilį pridavusiam asmeniui.
Svarbu pratinti prie idėjos
„Auto dreams“ direktorius Dainius Stašauskas primena, kad į kompensaciją pretenduojantys asmenys seną automobilį turi iškeisti į mažiau taršų, ne senesnį nei 2013 metų, varomą benzinu, dujomis, elektra, etanoliu arba turintį hibridinę pavarą.
Stašauskas neabejoja, kad reikalavimus atitinkantį automobilį įstengtų įsigyti ne tik pasiturintys, bet ir vidutines pajamas gaunantys asmenys – juk įsigyti galima nebūtinai naują, o, pavyzdžiui, jau kiek padėvėtą šešerių metų automobilį. Vis tik pašnekovas pripažįsta, kad žadama kompensacija tikrai nėra didelė, juolab, kad daugelyje Europos šalių, vykdančių panašias programas, paskatos kur kas didesnės. Tačiau nevertėtų skubėti piktintis – juk tai tik pirminis planas, kurio dėka tikimasi pripratinti vairuotojus prie idėjos persėsti iš taršaus, pakankamai seno, galingo, dažnai visureigio ar „miniveno“ tipo automobilio į mažesnį, ne tokį galingą, bet kur kas mažiau taršų. Pašnekovas neatmeta galimybės, kad ateityje kompensacija gali kiek paaugti.
Stašauskas pastebi, kad sąlygas atitinkančio automobilio įsigijimas suteiktų nemažai privalumų, pavyzdžiui, pigesnį jo išlaikymą ir draudimą, lengvesnį automobilio statymą ir pan. Jis pripažįsta, kad naujoji paskata bus svarbesnė miestų, o ne kaimų gyventojams, nes mažesni automobiliai iš dalies padėtų spręsti vietos trūkumą daugiabučių kiemuose ar automobilių aikštelėse. Kaimų gyventojams automobilių laikymo problema nėra svarbi, o tvarkant ūkinius reikalus išsiversti be erdvesnio automobilio dažnai gana sudėtinga. Stašauskas nuramina asmenis, kurie baiminasi painios biurokratinės procedūros, tikindamas, kad kliūčių dėl išmokamos kompensacijos neturėtų būti, jei tik bus įsigilinta į keletą aiškių sąlygų. Vis tik jis sutinka, kad žmogui, nepratusiam prie dokumentų tvarkymo per elektroninę bankininkystę, tai gali sukelti šiokių tokių keblumų. Tokiu atveju galima išeitis – automobilį ir visus su jo utilizavimu bei kompensacija susijusius reikalus patikėti tvarkyti automobiliais prekiaujančioms įmonėms, siūlančioms šias papildomas paslaugas.
