Apie studijas, stažuotę ir ateities planus jaunųjų medikų trijulę Jurgitą Zubavičiūtę, Darių Baliūną ir Povilą Grėbliūną kalbina Nijolė Birgelienė.
– Dauguma Kovo 11-osios absolventų, būsimų medikų, studijuoti renkasi Kauną, o ne Vilnių. Jūs taip pat baigėte Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Kuo skiriasi medicinos studijos šiuose universitetuose? Ar galima pasakyti, kad kažkuris iš jų labiau rūpinasi studentais – užtikrina geresnes mokymosi sąlygas (laboratorijas, bendrabučius ir kt.), praktikas? Kas jus suviliojo į Kauną – mokykla ar pats miestas? O gal pasirinkimą nulėmė vyresnių draugų patirtis ir patarimai?
Darius:
– Pasirinkau Kauną, nes jame tuo metu jau mokėsi mano brolis, tad abiem mokytis tame pačiame mieste buvo labai patogu. Visada buvo su kuo pajuokauti, pasikalbėti ar grįžti namo. Didelę įtaką pasirinkimui turėjo taip pat mūsų senelis, kuris gimė Kaune ir labai norėjo, kad mes ten tęstume savo mokslus. Tiesa, galvojau ir apie Vilniaus universitetą, bet galų gale pasirinkau Kauną. Lyginant abu universitetus, reikia pasakyti, jog paskirų dalykų mokymo procesas abiejose mokyklose tikrai skiriasi, tačiau studijų programos yra visiškai tokios pačios. Taigi medicinos studentai įgauna tokių pačių žinių ir įgūdžių abiejuose universitetuose. Šiais laikais yra labai populiarios studentų mainų programos, todėl viso pasaulio studentai gali ribotam laikui (pvz., metams arba semestrui) išvykti iš savo alma mater studijuoti į kitos šalies universitetą. Todėl visose aukštosiose mokyklose būtina užtikrinti, kad tos pačios krypties studijų programos būtų vienodos, kad visur būtų suteikiamas tokio paties lygio išsilavinimas.
Povilas:
– Nuo pat pradžių Kaunas man buvo tas miestas, kuriame norėjau studijuoti. Žinoma, buvau girdėjęs ir gerų atsiliepimų apie patį universitetą. Kita vertus, Kaunas yra labai arti, todėl nesudėtinga buvo grįžti savaitgaliais namo. Be to, buvo kalbama, jog tai žalias miestas ir iš tikrųjų – ten nuvykęs šiuo atžvilgiu nenusivyliau.
Jurgita:
– Nesiimu vertinti, kuris universitetas – Vilniaus ar Kauno – geresnis. Be to, ar logiška tai išvis svarstyti, jeigu mes mokėmės tik viename iš jų? Aš nežinau tiksliai, kaip studentus paruošia Vilnius, o Vilniaus studentai nežino, ką mums davė Kauno universitetas. Turbūt nėra idealaus universiteto, visur rasime tiek stiprių, tiek silpnesnių pusių. Kita vertus, studijų metu niekas nieko neverčia mokytis, tai ne vidurinė mokykla. Jeigu tikrai nori išmokti, gali tai padaryti studijuodamas bet kuriame pasaulio universitete. Medicinos sričiai būdinga tai, jog kaskart atnaujinama informacija, rašomos ligų gydymo rekomendacijos ir visa tai daroma tarptautiniu mastu. Taigi iš tikrųjų nesvarbu, kur mokaisi, svarbiau – ką skaitai ir iš kokių šaltinių mokaisi. Man atrodo, kad nė vienas universitetas neišmoko būti geru gydytoju. Neužtenka vien teorijos žinių, reikia dar bendravimo įgūdžių, mokėti suvaldyti savo emocijas. Šitų dalykų galima išmokti tik dirbant pačiam su savimi.
– Medicinos mokslai – kietas riešutėlis. Papasakokite, kaip jums sekėsi studijuoti. Ar studijų pradžioje nestigo biologijos, chemijos, fizikos žinių? Gal didžiųjų miestų studentai lenkė jus visa galva? Kaip su jumis elgėsi studentai ir dėstytojai – ar, jūsų nuomone, turėjo tam įtakos tai, kad buvote iš Lenkijos? Tuo pat metu LSMU studijavo dar penki jūsų klasės draugai. Gal buvote įkūrę neformalų punskiečių klubą?
Povilas:
– Mokslo iš tikrųjų buvo nemažai, tačiau ne tiek, kad reikėtų nemiegoti. Žinių gautų Punsko licėjuje pradžiai tikrai pakako. O ar mūsų kilmė turėjo įtakos studijoms – sunku pasakyti. Nemažai dėstytojų iš karto atpažindavo, kad esu iš Punsko ir nuoširdžiai tuo domėjosi. Nors į universitetą visi trys patekome iš vienos klasės, Kaune studijavome skirtingose grupėse. Žinoma, mums tai netrukdė daug kartu bendrauti, mokytis ir vienas kitam padėti.
Jurgita:
– Medicinos studijos tikrai nelengvos. Bet jeigu domiesi šia sritimi, pamiršti, kad sunku. Aš visada mėgau mokytis, skaityti knygas, tiesiog domėjausi pasauliu. Galbūt todėl priprasti prie didelio informacijos krūvio man nebuvo sunku. Aišku, pasitvirtino Sokrato posakis – kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai. Tai mane motyvavo dar daugiau dirbti. Ar kiti studentai lenkė mus savo žiniomis? Turbūt nieko nenustebinsiu, sakydama, kad aukštasis mokslas tai ne tas pats, kas mokyklinės žinios. Aišku, reikėjo išmokti daug naujų dalykų, kartais net ir negirdėtų. Jeigu žmogus nori kažką pasiekti, jis tai ir padarys, ir visai nesvarbu, kur ir kokią mokyklą jis baigė. Studijų metu nuolat sau kartodavau, jog nėra nieko neįmanomo. Jeigu mokslininkas sugalvoja kokią nors teoriją, tai reiškia kad ją galima išmokti ir suprasti, nes tai sugalvota žmogaus. Jeigu kiti baigia medicinos studijas su pagyrimu, reiškia, kad tai nėra neįmanoma, taigi gali pavykti ir man. Toks nusiteikimas labai palengvino man studijų kelią. Aišku, dar smagiau, kai studijuoji kartu su savo gerais draugais. Tiek jaunesniais, tiek vyresniais ar vienmečiais. Visi mes labai draugiškai bendravome, dalijomės paskaitų konspektais, dažnai kartu praleisdavome laisvalaikį.
Darius:
– Pasakyti, kad mokytis buvo lengva, būtų melas, tačiau nebuvo ir taip blogai, kaip daugumai žmonių atrodo. Žinių iš Punsko licėjaus išsinešėm pakankamai ir aš asmeniškai nesijaučiau atsilikęs nuo studentų iš Lietuvos. Sužinoję, kad aš iš Punsko, draugai ir dėstytojai reagavo susidomėjimu ir džiaugsmu. Jiems patiko, kad aš, turėdamas galimybę mokytis tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, pasirinkau lietuvišką universitetą. Draugai kartais prašydavo pasakyti ką nors lenkiškai, o dėstytojai gyrė, kad mūsų krašto studentai gerai mokosi ir gražiai kalba lietuviškai. Šitaip jie norėjo padrąsinti mus nevengti savo gimtosios tarmės, kuri, anot jų, yra viena unikaliausių. Studijuoti buvo smagu, nes tais pačiais metais į LSMU įstojo dar penki mūsų klasiokai – du į veterinariją (Asta Bobinaitė ir Virginijus Paznėkas), dvi į farmaciją (Darija Grėbliūnaitė ir Dalia Vaznelytė) ir viena į kineziterapiją (Silvija Grigentytė). Aš, Povilas ir Jurgita studijavome skirtingose grupėse, tačiau dažnai susitikdavome bendrose paskaitose, kartu grįždavome namo (vienu automobiliu). Kartais taip pat kartu mokėmės, nes tai labai motyvuoja darbui.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmės egzamine ir darbe.
(Pabaiga)
