E. Dzežulskis-Duonys. Ar reikia Kauno rajoną prijungti prie Kauno? (10)

Kauno rajono savivaldybė | wikipedia.org nuotr.

Kauno rajono savivaldybė | wikipedia.org nuotr.

Kad ir kaip netinkamai iškeltas šis klausimas, vis dėlto jis skamba aktualiai. Nes jis atveria įsisenėjusią problemą, kuri daug gilesnė nei apima šis konkretus klausimas.

Plačios žiedinės savivaldybės apie didesnius Lietuvos Respublikos miestus yra viena iš šalies savivaldos problemų. Viešoji infrastruktūra, viešojo transporto maršrutai, darbo vietos, gydymo ir mokymo įstaigų tinklas, etc.  – visa tarsi bendra ir tuo pačiu atskirta, padalinta tarp skirtingų juridinių subjektų. Elementaru, jog daug kur reikia sutarimo ir bendrų sprendimų, o juos pasiekti ne visada pavyksta. Tad problema egzistuoja.

Tačiau mechaniškas žiedinių rajonų prijungimas prie miestų tikrai nėra tinkamiausias sprendimas, kaip kad siūlo dabartinis Kauno meras. Jau girdėjome, Kaunas plečiasi ir savo teritorija pranoksta Paryžių? Akivaizdu, kad apžiojama daugiau negu galima suvirškinti. Yra panašumų su neperseniausiai įvykdytu Krymo prisijungimu. Ir jei tik Kauno meras turėtų savo kariuomene, jis neabejotinai ja pasinaudotų, o gyventojus prispaustų taip, kad šie nė necypteltų.

Jokios apklausos čia padėti negali. O ir rengiamos jos nebe pirmą kartą. Kiek man žinoma, paskutinė panaši apklausa buvo rengta gal prieš dešimt metų. Ir kas iš to, jog gyventojai nenori arba nori – ne jie gi sprendžia. Jų nuomone tik selektyviai (kai norima) pasiremiama arba ji (kai patogiau) paprasčiausiai ignoruojama. Be to, visi žinom, jog viešąja nuomone nesunku manipuliuoti, taigi pakreipti sau naudinga linkme.

Gilesnė problema arba tikroji šio reikalo esmė yra pati lietuviška savivalda. O tiksliau – jos nebuvimas. Lietuvoje yra vietvalda, t. y. tam tikroje vietoje (geriausiai iš Vilniaus) valdoma teritorija, bet ne tos teritorijos žmonėms atstovaujanti ir juos įgalinanti savivalda. Kuo didesnė teritorija, tuo sudėtingiau savivaldą įgyvendinti. Tačiau demokratinėje šalyje žmonės turi patys spręsti jų teritorijos klausimus (ypač savivaldos lygmeny), o ne nuolankiai vykdyti aukščiau priimtus sprendimus. Tad vietos valdžia turi būti kuo arčiau žmonių – tai savivaldos esmė.

Seniūnijos tarsi įsteigtos turint galvoje šią intenciją, bet jos turi ne tik ribotus išteklius, bet ir ribotas kompetencijas, taigi per mažai galimybių tiesiogiai spręsti žmonių reikalus. Negana to, seniūnai nėra renkami, o yra administraciškai paskiriami. Dažnai jie būna menkai susiję su teritorija, kurioje seniūnauja. Renkamų seniūnijų tarybų taip pat iki šiol nėra. Šio pobūdžio klausimai Lietuvoje keliami jau keli dešimtmečiai, bet rezultatų vis nėra. Todėl prasmingiau būtų naujai inicijuoti diskusijas apie realios, t. y. kelių (dviejų arba trijų) pakopų – nuo valsčių, seniūnijų iki savivaldybių – savivaldos atsiradimą Lietuvoje, o ne apie vienos ar kitos didesnės savivaldybės norą prisijungti dar kelias papildomas savivaldybes, taigi dar padidėti.

Netgi kalbant apie trečiąją, stambiausiąją savivaldos pakopą, regis, daug geresnis variantas būtų kelios (o ne viena) savivaldybės ne tik Kauno rajone, bet ir pačiame Kaune. Iš tikro toks modelis jau veikė, jo išradinėti nereikia. Sovietiniais metais Kaunas buvo padalintas į tris rajonus, įvertinant žmonių tarpusavio ryšius, jų susisiekimo ir valdžios pasiekiamumo galimybes. Dvi Kauną vagojančios upės tuomet buvo natūralios Vykdomųjų komitetų (+-Savivaldybių atitikmuo) ribos. Nesakau, kad privalome perimti šį modelį, bet naujai jį apsvarstyti būtų visai ne pro šalį. Dabartinis Kauno meras, beje, aktyviai darbavosi viename iš tų vykdomųjų komitetų, eidamas tai sistemai svarbias pareigas, tad turėtų puikiai prisiminti tokios padėties privalumus bei trūkumus.

Baigiant dar viena mintis pamąstymui – Vilniuje ar Kaune dabar renkamas miesto tarybos narys „atstovauja“ kokius 7 ar 10 tūkstančių žmonių, tuo tarpu tipinio Lietuvos rajono Tarybos narys – „tik“ kokį tūkstantį ar mažiau gyventojų. Pakanka šių, akis badančių disproporcijų, kad plika akimi matytume esamos „savivaldos“ trūkumus. Bet ar norima juos matyti?  

Krikščioniška demokratija teigia labai paprastai: visose srityse reikia decentralizuoti tiek, kiek įmanoma, ir, priešingai, centralizuoti tik tiek, kiek būtina.

Autorius yra Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: