M. Puidokas. Kodėl devynmetės brolis prašo stabdyti skandalingą įvaikinimą į Naująją Zelandiją? (video) (19)

Mindaugas Puidokas | Asmeninė nuotr.

Mindaugas Puidokas | Asmeninė nuotr.

Kreipiausi į Socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį, į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę, į Vaikų teisių tarnybos (VVTAIĮT) direktorę Aliną Jakavonienę ir į Seimo Šeimos ir vaiko gerovės pakomitetį dėl galimų Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimų, vykdant devynerių metų mergaitės įvaikinimo procedūrą galimiems įtėviams iš Naujosios Zelandijos.

Į mane, kaip į Seimo narį, kreipėsi pilnametis minimos mergaitės brolis Arūnas Leščiauskas, gyvenantis Anglijoje. Jis prašo imtis visų įmanomų teisėtų veiksmų, kad būtų sustabdytas šis galimai neteisėtas jo mažametės sesers įvaikinimo procesas.

rastas-mpKaip paaiškėjo, jam net nebuvo pranešta apie tai, kad jo sesutei yra pradedama įvaikinimo procedūra į užsienį. Nebuvo gautas jo raštiškas sutikimas šiai procedūrai, nebuvo tinkamai atsiklausta ir kitų mažametės brolių ir seserų dėl šio proceso. Šia tarptautinio įvaikinimo procedūra, taip pat būtų pažeista prigimtinė žmogaus teisė įtvirtinta įstatymu – nebūti išskirtam su savo artimiausiais giminaičiais. Minima devynerių metų mergaitė dar turi 16 metų sesę, irgi gyvenančią globos namuose.

Ši istorija iškilo į viešumą, kai žurnalistus visai netikėtai, per trečius asmenis, pasiekė žinia apie vykdomą devynerių metų Lietuvos pilietės skubaus tarptautinio įvaikinimo procedūrą. Pilietiški žurnalistai buvo neabejingi vargšės mergaitės likimui ir dienos šviesą išvydo reportažas apie skubiai vykdomą ir lyg didžiausia karinė paslaptis įslaptintą devynmetės įvaikinimo procedūrą.

Šioje istorijoje kol kas vis dar yra daugiau klausimų negu atsakymų. Nors socialinės apsaugos ir darbo ministerija apie šį atvejį paskelbė savo tinklapyje viešą pranešimą su apeliavimu į fake news, panašu, kad būtent šitas pranešimas ir yra pats didžiausias fake news – melagingos naujienos. Juk puikiai žinoma kokius didelius pinigus sumoka užsienio valstybių įtėviai tarptautinėms įvaikinimo agentūroms, kurios „kažkokiais būdais“ paskui sugeba skubos tvarka sutvarkyti visus reikalingus įvaikinimo į užsienį dokumentus.

Kodėl užsieniečiams lengva, o Lietuvos piliečiams taip sudėtinga įvaikinti vaikus?

Ypač skaudu ir neteisinga, kad reikalavimai įtėviams iš užsienio yra daug žemesni negu Lietuvos piliečiams. Kai vaiką nori įvaikinti į užsienį – tai visas pažymas iš medikų, policijos, socialinės rūpybos darbuotojų sutvarko ir padeda gauti tarptautinės įvaikinimo agentūros, tiksliau jų atstovai Lietuvoje. Ar tokia palengvinta tvarka ir skubus visų, Lietuvos gyventojams ilgai trunkančių, reikalų sutvarkymas – iš tikrųjų nėra susiję su tomis dešimtimis tūkstančių eurų, kuriuos pakloja turtingieji užsienio dėdės ir tetos. Ir kas paskui iš tikrųjų patikrina tų, už dešimčių tūkstančių kilometrų išvežtų, vaikų gyvenimo sąlygas, jų emocinius ir dvasinius išgyvenimus, čia nutrūkusių ryšių pasekmes, jų likimus?

Palyginimui, daug analizavome situaciją ir visi susidūrę su įvaikinimu tiesiogiai mūsų piliečiai pasakojo, kad tenka susidurti su „kryžiaus keliais“ ir milžiniškomis biurokratinėmis kliūtimis, dažnai trunkančiomis pusę metų ar dar ilgiau, norint Lietuvos žmonėms įsivaikinti ir praturtinti savo šeimas mūsų mylimiausiais vaikais. Tai yra nenormalu. Daug žmonių atbaido idiotiški reikalavimai, turimo būsto kvadradinių metrų matavimas – lyg nuo to priklausytų vaikų tikroji gerovė ar rūpestis jais. Net labai turtingos šeimos buvo pasipiktinę tokia tvarka ir sakė, kad imdavo procese dvejoti ar ryžtas įvaikinti buvo geras pasirinkimas.

Ar tikrai institucijos veikia vaikų gerovei ir geriausiems jų interesams užtikrinti?

Po žiniasklaidoje pasklidusios informacijos apie devynmetės skubų įvaikinimą, visos valstybinės vaiko teisių tarnybos institucijos atsiribojo tylos siena, apeliuodamos į mistinius duomenų apsaugos įstatymo reikalavimus. Nors būtent kai kalbama apie vaikus ir jų interesus, viešumas ir skaidrumas (neatskleidžiant asmens tapatybės) turėtų būti pats svarbiausias faktorius. Juk turime jau ne vieną atvejį, kai ta pati vaiko teisių tarnyba yra viešai apsimelavusi, paskleidusi tiesos neatitinkančias žinias, manipuliavo turimais duomenimis, neteisėtai vertė tėvus pasirašyti „konfidencialumo“ sutartis ir kitais būdais daug kartų parodė savo nekompetenciją ir veiksmus prieštaraujančius galiojantiems įstatymams ir elementariam žmoniškumui.

Šis atvejis irgi ne išimtis. Vos tik prasprūdus informacijai į viešumą – vargšė mažametė nedelsiant buvo atskirta nuo jos laikinosios globėjos kuri ja nuoširdžiai ir ilgą laiką rūpinosi – pasiimdavo savaitgaliams, įvairioms šventėms, išvykoms, su šios laikinosios globėjos šeima atsirado tamprūs abipusiai emociniai ryšiai ir pasitikėjimas, mergaitė nuoširdžiai džiaugėsi atradusi ją mylintį ir visomis prasmėmis palaikantį suaugusį žmogų. Bet „humaniški“ vaiko teisių darbuotojai, gal jausdami savo valdžios spaudimą, o gal tiesiog mėgaudamiesi savo pačių neribojama valdžia pasielgė tikrai labai žiauriai ir grubiai – nutraukė bet kokius devynmetės ryšius su laikinąja globėja. Neišleido jos į jau senai su laikinąja globėja suplanuotą išvyką į vandens parką, neleido jai su globėja patirti Šventų Kalėdų šventės stebuklo, neleido globėjai net perduoti mažajai mergaitei Kalėdinių dovanų… Ir visa tai vyko vadovaujantys „geriausiais vaiko interesais“.

Akivaizdu, kad devynmetės tarptautinio įvaikinimo į Naująją Zelandiją istorija yra tik viena iš daugelio. Jose galima įžvelgti didelių mūsų institucijose esančių protingumo, teisingumo bei teisinių spragų. Šiuo atveju jų paviršutiniškas suvokimas bei mergaitės skatinimas išvykti iš šalies sudaro įspūdį, jog tik norima įtikti tarptautinėms įvaikinimo agentūroms, kurios mūsų šalį galimai vertina tik per pasipelnymo prizmę. Dėl to negaliu nereaguoti į šiuos procesus, kai mes esame šioje srityje vienoje gretoje su Filipinais, Indija ir Tailandu. Aiškiai matome, kad mūsų tarnybos nesusitvarko, užtikrinant tinkamą įstatymų laikymąsi. Tad būtina atsakingai nustatyti tikrą padėtį ir kas lemia kylančias grėsmes vaikų įvaikinimo teisių užtikrinimo vyksmuose. Būtina kartu su teisininkais parengti teisinius įvaikinimo tvarkos pakeitimus, kurie palengvintų Lietuvoje esančioms šeimoms įvaikinti vaikus, o įvaikinimo į užsienį tvarka privalo būti sugriežtinta ir nebūti pasipelnymo šaltiniu. Mūsų vaikai yra brangiausias šalies turtas, o ne prekės eksportui. Taip pat būtinas viešas ir nepriklausomas tyrimas, į kurį reikia įtraukti ir aktyviausius visuomenės piliečius, veikiančius šioje srityje. Tada bus galima iš tikrųjų atsakyti kokia yra tikra padėtis mūsų vaiko teisių ir realios vaikų gerovės sistemoje.

Vis dar nėra gauta atsakymų iš ministerijos ir atsakingų tarnybų ir į šiuos klausimus:

1) Kodėl nėra pilnai atskleidžiami visuomenės viešą interesą tenkinantys ir būtini žinoti nuasmeninti įvaikinimo bylos duomenys?

2) Ar šis įvaikinimo atvejis atitinka visus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytus reikalavimus? Pvz., ar buvo gautas įvaikinamo vaiko sutikimas pagal Civilinio kodekso 3.215 str. Pagal Civilinio kodekso 3.209 str., įvaikinimas yra galimas tik vaiko interesais, ar tai, kad vaikas nemoka užsienio kalbos ir siunčiamas gyventi į užsienį atitinka jo interesą? Kaip tokiu atveju bus užtikrinamas vaiko bendravimas su įtėviais?

3) Ar, pagal Civilinio kodekso 3.224 str. 2 p., per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą neatsirado Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką? Ar vaiko globėjas (rūpintojas) davė teismui rašytinį sutikimą įvaikinti?

4) Ar šiuo įvaikinimo atveju nėra pažeidžiamos Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatos? Pvz., Konvencijos 3 str., pagal kurį vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus.

5) Ar šiuo įvaikinimo atveju nėra pažeidžiamos Konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 23, 24 ir kitų straipsnių nuostatos.?

6) Ar buvo užtikrintas Konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 32 straipsnio reikalavimas ir ar šiuo įvaikinimo atveju niekas finansiškai ar kitaip nepasipelnė iš veiklos, susijusios su įvaikinimu? Ar šis įvaikinimo atvejis nėra galimos prekybos žmonėmis atvejis?

7) Kokių veiksmų imsis Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tam, kad būtų užtikrintas įvaikinimo teisėtumas ir išaiškinti įvaikinimo procedūrų pažeidimai? Ar bus sudaryta darbo grupė šio atvejo ištyrimui?

Prašau visus pasidalinti šia jautria žinia, nes šioje istorijoje buvo daug melo. Siekdamas stabdyti tarptautinį 9 metų sesers Margaritos įvaikinimą į Naująją Zelandiją į mane kreipėsi pagalbos jos brolis Arūnas, kuris gyvena Anglijoje. Jis ketina artimiausiu metu grįžti į Lietuvą ir imtis aktyvių teisinių veiksmų. Dalinuosi ir kito Margaritos brolio Edvardo video, kuris taip pat sako, kad nebuvo informuotas apie sesers galimą įvaikinimą į tokią tolimą šalį. Jis nepritaria tam ir norėtų, kad seseriai būtų leista gyventi su ją mylinčia ir savaitgaliais globojusia moterimi. Kauno vaikų globos namai pamatę, kad situacijos ima nevaldyti paskubėjo kaunietei uždrausti bendrauti su Margarita dar net nenutraukę sutarties ir net neleido švęsti kartu Šventų Kalėdų. Brolis pasakojo, kad mergaitė įbauginta, kad nesutikus vykti į Naująją Zelandiją taps niekam nereikalinga. Akivaizdu, kad Lietuvoje vaikų geriausi interesai paskęsta biurokratiniuose voratinkliuose.
Broliai nenorėtų, kad sesuo būtų atskirta nuo šeimos tokiomis neaiškiomis aplinkybėmis.
Daug analizavome situaciją ir visi susidūrę su įvaikinimu tiesiogiai papasakojo, kad tenka susidurti su “kryžiaus keliais” ir milžiniškom biurokratinėmis kliūtimis, dažnai trunkančiomis pusę metų ar dar ilgiau, norint Lietuvos žmonėms įsivaikinti ir praturtinti savo šeimas mūsų mylimiausiais vaikais. Tas yra nenormalu. Daug žmonių atbaido idiotiški reikalavimai, matavimas turimo būsto kvadradinių metrų – lyg nuo to priklausytų vaikų tikroji gerovė ar rūpestis jais. Net labai turtingos šeimos buvo pasipiktinę tokia tvarka ir sakė, kad imdavo procese dvejoti ar ryžtas įvaikinti buvo geras pasirinkimas.
Kai vaiką nori įvaikinti į užsienį – tai visas pažymas iš medikų, policijos, socialinės rūpybos darbuotojų sutvarko ir padeda gauti tarptautinės įvaikinimo agentūros, tiksliau jų atstovai Lietuvoje. Žinoma, tą atlieka už mažiausiai kelias dešimtis tūkstančių eurų.
Akivaizdu, kad 9 metės Margaritos tarptautinio įvaikinimo į Naująją Zelandiją istorija yra tik viena iš daugelio. Jose galima įžvelgti didelių mūsų institucijose esančių protingumo, teisingumo bei teisinių spragų. Šiuo atveju jų paviršutiniškas suvokimas bei mergaitės skatinimas išvykti iš šalies sudaro įspūdį, jog tik norima įtikti tarptautinėms įvaikinimo agentūroms, kurios mūsų šalį galimai vertina tik per pasipelnymo prizmę. Dėl to negaliu nereaguoti į šiuos procesus, kai mes esame šioje srityje vienoje gretoje su Filipinais, Indija ir Tailandu. Aiškiai matome, kad mūsų tarnybos nesusitvarko, užtikrinant tinkamą įstatymų laikymąsi. Tad būtina atsakingai nustatyti realią padėtį ir kas lemia kylančias grėsmes vaikų įvaikinimo teisių užtikrinimo procesuose. Būtina kartu su teisininkais parengti teisinius įvaikinimo tvarkos pakeitimus, kurie palengvintų Lietuvoje esančioms šeimoms įvaikinti vaikus.
Įvaikinimo į užsienį tvarka privalo būti sugriežtinta ir nebūti pasipelnymo šaltiniu, nes mūsų vaikai yra brangiausias šalies turtas, o ne prekės eksportui.
Posted by Mindaugas Puidokas on 2018 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Posted by Mindaugas Puidokas on 2018 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *