P. Navikas. Ką atsakytų ketinantys tapti prezidentu? (3)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Darbdaviai be samdinių – niekas

Žiniasklaidoje skaitome ir girdime šalies ekonomikos elitinių analitikų vertinimus apie jos įtaką žmonių gyvenimui. Jeigu sukurta BVP daugiau, vadinasi, gyvenimas gerėja, nė neatsakant į klausimą, o kam jis gerėja. Valdžia taip pat mėgsta pasigirti šiuo rodikliu. Tačiau dauguma žmonių gyvenimo pagerėjimo nejaučia, arba jaučia vos vos. Todėl ir ieško laimės kitur.

Taigi, jei šalis tapo turtingesnė, bet tokiais netapo piliečių dauguma, vadinasi, priežasčių reikia ieškoti BVP (naujai sukurtos pridėtinės vertės), o paprasčiau pasakius, verslo pyrago paskirstymo bei perskirstymo srityse. Tai yra tų, kurių kišenėse nusėda ekonomikos prieaugis. Čia glūdi gyvenimo gerėjimo esmė.

Aišku, kad nemokėdami valdyti jūros krantinėje sustatytų kranų savininkai nepakrautų į laivą nė vieno konteinerio ir neuždirbtų nė euro pajamų, jeigu šių kranų neaptarnautų dokininkai, neprižiūrėtų darbininkai, inžinieriai ir kiti samdomieji darbuotojai. Žinoma, toks pat rezultatas būtų ir samdomųjų darbuotojų atžvilgiu, nes ir jie negalėtų uždirbti pajamų, neturėdami verslo priemonių – kranų. Vadinasi, versle uždirbtos grynosios pajamos yra turto ir darbo rezultatas.

Labai norima visuomenei įteigti, kad grynųjų pajamų (pridedamosios vertės) uždirbėjas yra tik darbdavys – versle naudojamo turto savininkas. Nusišnekama net iki to, jog tik kapitalo savininkai esą valstybės išlaikytojai, visų mokesčių mokėtojai. Tokiomis kalbomis siekiama įrodyti, kad antrajam verslo partneriui bendrai uždirbtų grynųjų pajamų priklauso tiek, kiek malonės jų duoti teikiasi pirmasis – darbdavys, tai yra tiek, kiek samdomajam sumokės už darbą ir už jo socialinį draudimą.

Statistikos departamento duomenimis darbdaviai (kapitalo savininkai) sudaro apie 8 procentus versle dirbančių žmonių. Jie apie 60 procentų gautų grynųjų pajamų pasilieka sau, o darbuotojams skiria likusią dalį – apie 40 procentų, kai kitose  ES valstybėse pasidalinama atvirkščiai – darbuotojams skiriama 60, o sau  pasiliekama 40 procentų grynųjų pajamų. Mūsų  kaimynai – latviai, estai, lenkai – gerokai dosnesni.

Palaidas pridėtinės vertės paskirstymas

Valdžia šį procesą veikia nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį. Kaip buvo skelbta spaudoje, bandymai padidinti minimalią algą dėl didelio darbdavių pasipriešinimo vyksta vangiai ir dažniausiai prieš rinkimus į Seimą. Galima suprasti darbdavius, ypač tuos, kur verslo efektyvumas yra mažas. Kai kurie net nepajėgūs mokėti minimalios algos. Neaišku, kodėl valdžia šio klausimo nesprendžia diferencijuotai.

Ne paslaptis,  kad versle naudojamo turto nemaža dalis yra įsigyta lengvatinėmis sąlygomis čekinės privatizacijos metu. Iš Lietuvos žmonių, jų tarpe ir iš samdomųjų darbuotojų, pusvelčiui po 10-15 centų supirkę investicinius čekius, tuometiniai pirkėjai įsigijo beveik 10 kartų didesnės vertės turtą, negu buvo išleista čekiams įsigyti. Taigi, yra ir moralinė teisė teisingiau pasidalinti uždirbtas pajamas tarp verslo dalyvių. Kita vertus, darbdaviai – kapitalo savininkai – pasiliktas grynąsias pajamas iš esmės skiria versle naudojamam turtui didinti, naujoms technologijoms diegti, darbo našumui kelti ir darbo vietoms mažinti. O nauji įrengimai ir kitos gamybos tobulinimo priemonės daugiausia įsigyjamos užsienyje.

Vadinasi, didžioji dalis investicijoms panaudotų lėšų išplaukia iš Lietuvos. Ir ne tik tokiu būdu, bet ir investuojant pajamas kitose valstybėse. Statistika skelbia, kad kitose šalyse investuota  2,3 mlrd. eurų. O grynųjų pajamų dalies, skirtos darbo užmokesčiui, nedidinimas yra stabdis ekonomikai ir socialinei sferai vystyti. Žinoma, kad beveik visos darbo pajamos skiriamos vartojimui, prekių ir paslaugų įsigijimui, vadinasi, jos turi įtakos ir jų gamybai bei paslaugų teikimui. Daugiau kaip pusė darbo pajamų mokesčių pavidalu patenka į biudžetą. Vadinasi, nuo jų apimties priklauso socialinės sferos finansavimo galimybės. Tai ir yra pirmoji priežastis, kodėl samdomųjų darbuotojų gyvenimas gerėja vos vos.

Pretendentai į prezidentus turėtų  atsakyti, ar sieks (ir jei sieks, tai kokiais būdais) pašalinti konstatuotas priežastis gyventojų pajamų ir turto atskirčių didėjimui sustabdyti.

Mokesčių nelygybė

Nors pelno ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai yra vienodi (15 proc.), tačiau faktiškai darbdaviai sumoka gerokai mažiau, negu versle bei valstybės išlaikomose įstaigose dirbantys žmonės. Finansų ministerija yra paskelbusi, kad biudžetas dėl pelno mokesčio lengvatų negauna daugiau kaip 180 mln. eurų, arba 24 proc. šio mokesčio,  o dėl gyventojams suteiktų pajamų mokesčio ir PVM lengvatų neteko mokesčių tik 10,7 procentų. Nepagrįstai teikiamos dovanos užsienio valstybėms, kuriose pelno mokesčio tarifas yra didesnis negu Lietuvoje. Mat šių valstybių firmų ir bankų filialų pas mus uždirbtas pelnas tose valstybėse dar apmokestinamas tarifų skirtumu, t.y. tarifu, kuris viršija Lietuvoje faktiškai taikytą  tarifą.

Taigi mūsų valstybės sąskaita papilnėja Švedijos, Norvegijos ir kitų valstybių pajamos. Į šį klausimą turėtų atsakyti buvusi finansų ministrė I. Šimonytė ir SEB banko patarėjas G.Nausėda. Valdžia darbdavius skatina, atleisdama nuo pelno mokesčio mokėjimo, kai tobulinamos technologijos, ir kitomis lengvatomis. Nemažą dalį Lietuvai skirtų ES paramos lėšų valdžia kapitalo savininkams dovanoja, nes jos negrąžinamos ir neįteisinamos kaip valstybės investicijos. Ir ne tik Lietuvos kapitalo, bet ir užsienio kapitalo įmonėms. Taigi kasmet gerokai praturtėja ir užsieniečiai.

Neseniai Seimas priėmė įstatymą dėl įmokos „Sodrai“ lubų nustatymo. Tai dovana turtingiems darbdaviams, nes sumažėja  išlaidos darbuotojams samdyti ir didėja pelnas. Nustačius įmokos lubas, mažinamos „Sodros“ pajamos ir galimybė pervesti dalį pajamų į privačius fondus, o nuskriaudžiami darbuotojai, kurie kaupia papildomas lėšas šiuose fonduose. Pažeidžiamas teisingumo principas, nes lubų nustatymas „Sodros“ įmokai leidžia turtingiems darbdaviams mokėti mažesnę negu 31 procento įmoką „Sodrai“ už darbuotojus, kuriems jie gali mokėti ir moka dideles algas.

Pramonininkų konfederacija reikalauja neapmokestinti reinvestuojamo pelno. Kitaip sakant, atleisti nuo pelno mokesčio mokėjimo pelną, kurį jo savininkai išleis turtui įsigyti, praturtėjimui. Tačiau nekalbama apie atleidimą nuo pajamų mokesčio mokėjimo, pajamų, kurias gyventojai, ypač jaunimas, išleidžia  būstui įsigyti. Juk tai irgi pajamų reinvesticija.

Progresas versle bumerangu kerta valstybei, nes mažinamos darbo vietos, išlaidos darbuotojams samdyti, įmokos „Sodrai“ ir privalomajam sveikatos draudimui. Bet bumerango pasekmių galima išvengti per mokesčius, įmokas socialiniams fondams ir įvairių kitų priemonių pagalba. Visų pirma, susiejant darbuotojų atlyginimus su sukurta pridėtine verte, atsisakant įmokų socialiniams fondams skaičiavimo nuo darbo užmokesčio ir pradedant skaičiuoti nuo sukurtos pridėtinės vertės sumos. ES paramą ne dovanojant, o pripažįstant valstybės investicija.

Progresiniai mokesčiai darbo pajamoms reikštų ir šiokį tokį atskirties tarp samdomų darbuotojų sumažinimą, nors atskirtis tarp jų nėra didelė. Tačiau elitiniai analitikai nutyli apie progresinio mokesčio kapitalo pajamoms (pelnui) nustatymą, o valdžia taip pat net nesvarsto šio klausimo, nors jis yra svarbus pajamų atskirties didėjimui sustabdyti ir valstybės pajamoms padidinti.

Pretendentai į prezidentus turėtų atsakyti, ar sieks (ir jei sieks, tai kokiais būdais) pašalinti neteisingumą mokestinėje sistemoje, kuris yra dar viena prarajos tarp turtingųjų ir vidutiniojo gyventojų sluoksnio gilėjimo priežastis.

Autorius buvęs Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Getas:

    Autorius kreipia dėmesį į mokesčių sistemos tik du punktus, kuri galėtų skatinti verslininkus mokėti didesnius atlygius. Juk rinkos ekonomikos senbuviai – V. Europos valstybėse samdomiesiems mokami dideli atlygiai, tai kodėl visa tai per 25 metus neperimti ir Lietuvoje įdiegti.
    Vartojimas yra rinkos ekonomikos variklis – teigia dabarties ekonomistai ir taip yra tikrovėje
    O vartojimas socialinės rinkos ekonomikos varikliu tampa tada, kai samdomieji darbuotojai gauna orų atlygį už darbą ir jų perkamoji galia yra pakankamai aukšta.
    Ar mūsų Lietuvoje samdomiesiems darbuotojams ir jaunimui mokamas orus atlygis? – NE.
    Ar mūsų Išrinktieji, Vyriausybė, verslininkai ir darbdaviai elgiasi taip, kad vartojimas didėtų? – NE, nes dėl godumo ir socialinės rinkos dėsnių nesuvokimo moka per mažus darbuotojams atlyginimus.
    IŠVADA: jie nesirūpina savo verslo, tautos ir valstybės ateitimi ir veda visuomenę prie neramumų. Jie kuria situaciją, kuri egzistavo XX a. pirmoje pusėje, laukinio kapitalizmo egzistavimo metu, vadinasi, jie stumia mūsų visuomenę į socialinių karų laikus. Šis elgesys skatina rinkos susitraukimą, emigraciją ir baido investicijas. Koks verslininkas gali ryžtis investuoti jei rinka susitraukia – gyventojų mažėja?! Lietuva gali išmaitinti apie 20 milijonų gyventojų. Žvelgiant filosofiškai, iš tiesų laisvas yra ne tas, kuris leidžia siautėti savo instinktams, godumui ir egoistiškiems naudos troškimams, o tas, kuris sugeba šiuos troškimus suvaldyti, užuot būdamas valdomas jų. Išvada čia viena – kiekvienas, imdamas iš gyvenimo daugiau negu reikia oriai jį nugyventi padoriose sąlygose, faktiškai riboja kitų laisvę ir teisę gyventi tokį gyvenimą.
    Ar didžiausią mūsų visuomenės dalį sudaro vartotojai – samdomieji darbuotojai? – TAIP.
    Ar samdomieji darbuotojai daugiausia emigruoja? – TAIP.
    Ar mūsų išrinktieji – Seimas, Vyriausybė, verslininkai ir darbdaviai pritraukia imigrantus iš kitų šalių ir kitokių kultūrų? – TAIP. Vadinasi, jie nauju būdu kolonizuoja Lietuvos valstybę, ugdo multikultūralizmą, kuris ateityje virsta net terorizmu – tai V. Europos valstybių tikrovė.

    • Žemyna:

      Verslo rykliai iškėlė „elitui” ultimatumą – arba darbuotojams mokame dideles algas, o jūsų kyšiais nemaitiname, arba mokame jiems mažas algas, o sutaupytas lėšas skiriame partijoms. Ką pasirinko partijos?

  2. Tvankstas:

    Nesuprantu, kodėl toks klausimas kandidatui į prezidentus – jie tik žino vieną tantrą – gerins gyvenimą kaip geri žmonės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *