R. Cibas. Europos Sąjungos federacija? (15)

Romas Cibas | asmeninė nuotr.

Romas Cibas | Asmeninė nuotr.

Europs Sąjungos idėja atsirado po antrojo pasaulinio karo, kaip prevencija trečiajam. Pirmieji du kilo ne kur nors kitur, o būtent Europoje tarp amžinai konkuruojančių ir kariaujančių šalių. Trečiasis pasaulinis, dėl techninės pažangos ir branduolinio ginklo atradimo, būtų paskutinis…

Todėl Europos suvienijimo klausimas iškilo spontaniškai, kaip priverstinė būtinybė. Klausimas, kaip tą padaryti? Ar tai, aplamai, įmanoma? Juk tik dviejų žmonių susivienijimas (santuokos atveju) ir tai toli gražu ne visada pavyksta, o čia…Dabar jau nesvarbu, kada pasirinktas federacijos modelis, pačioje pradžioje, proceso eigoje, ar jis aplamai pasirinktas. Bet tai primena biblijinį pasakymą „aklas aklą veda“.

VIENYBĖ, kaip po tokia, dalykas sveikintinas. Ji yra ir mūsų himne – „vienybė težydi“. Bet tai kategorija dvasinė. Į materijos lygmenį jos nenutempsi, čia dėsniai priešingi. Čia viskas atskira – aš nejaučiu, kai kitas pirštą įsipjauna, neskauda vyrui, kai jo žmona gimdo. Daiktų čia, sutvėrimų – milijonai, kiekvienas vis kitoks – unikalus, tik vienetiniam egzemplioriui.

Dvasia ir materija, tai du priešingi šio pasaulio poliai. Iš dvasios – vienybė, iš materijos – atskirtis. Žmogus taip pat dvipolis, pasaulio šio tik mikro atspindys. Gal būt daugeliui tai ezoterika… Bet be šitos a b c liksime akli.

Be šitos „ezoterikos“ nesuprasime iš kur ateina tokios idėjos, kaip komunizmo, liberalizmo, globalizmo ir pan. Šios idėjos turi bendrą šaknį, tai VIENYBĖS poreikis. Jis giliausiai instaliuota „programa“ tam, kad siela galėtų sugrįžti tenai iš kur atėjo – į dvasios pasaulį. Visa bėda tame, kad šį (dvasinį) poreikį bandoma realizuoti materijoje, naikinant ar unifikuojant atskiras, unikalias materialaus pasaulio formas. Tai neišmanymas, profanacija. Tai prieštaravimas Dievo planui, Jo kūrybos naikinimas. Tiesiog žmonės elgiasi pagal savo sąmonės lygmenį…

VIENYBĖS kurt nereikia. Ji visada buvo, yra ir bus. Jinai čia pat – mumyse ir šalia, visur. Visa materija persmelkta dvasios… Tik mes nejaučiam ir nematom. Per daug reikšmingi esam, svarbūs. Užgožiam savimi – pasaulį dvasios. „ Mažutėlių dangaus karalystė“…

„Gerais norais pragaras gristas“, tokiais žodžiais iš tautosakos, galima apibūdinti dabartinių ES lyderių federacinius užmojus, siekiant Europos suvienijimo. Tai perlenkimas, subtilumo trūkumas. Materijos ĮVAIROVĖ yra pamatinė šio pasaulio vertybė. Dėka skirtumų tarp moters ir vyro atsiranda vaikas. Dėka skirtumo tarp priešingų polių atsiranda gravitacija, veikia magnetai, šviečia lemputės, sukasi varikliai.

Kaip skirtingos tarmės, papročiai praturtina bet kurią tautą, suteikia jai daugiau gyvybingumo, taip skirtingos kultūros, atskiros tautos ir valstybės praturtina visą žmoniją. Kvaila tai aukoti vardan imperinių ambicijų ar tariamos vienybės. Vienybė randasi kitur… Nejau pabėgėlių krizė tuo dar neįtikino?

Yra auksinė, SAIKO taisyklė – jis būtinas visur. Jo, kaip oro reikia ir šiuo atveju. Tautos, valstybės turi išlikti. Priešiškumą, įsisenėjusią įtampą, tarp etninių grupių, tarp tautų žymiai daugiau sumažintų NEUTRALI kalba (pvz. esperanto), nei „mechaninė“ integracija. Tokia kalba, nesuteikianti pranašumo, neišskirianti nei vienos nacijos iš kitų tarpo, kurtų lygiateisius santykius, praverstų kultūriniame bendravime, turistinėse kelionėse.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *