Keliautojas ir gamtos darželio „Po smilgom“ auklėtojas Vytautas Nosevičius sako, kad šeimoms svarbu pirmą kartą išsiruošti į gamtos pažinimo žygį, tada, pajutus malonumą, norisi šią gerą tradiciją tęsti pastoviai. Lietuvoje kiekvienas metų laikas gamtoje yra labai savitas ir įdomus, svarbu pastebėti tuos pokyčius: ruduo puikus metas pradėti gamtos stebėjimo žygius su visa šeima. Apie tai ir kalbamės su V. Nosevičiumi.
– Kada susidomėjai kelionėmis ir leidaisi į pažinimo nuotykius?
– Pats pradėjau intensyviai keliauti tik baigęs mokyklą, „užkabino“ kalnai, tad pirma rimtesnė kelionė buvo su Algimantu Jucevičiumi į kalnus Pamyre, po to sekė Kaukazo kalnai, Tian Šanis, Fanai, aukščiausios Balkanų ir Skandinavijos viršūnės, aukščiausia Alpių viršūnė Monblanas, vedžiau grupes į Bulgarijos Rilos ir Pirino kalnus, Gruzijos Svanetijos ir Tušetijos kalnus, Prancūzijos Alpes, su draugais keliavome po Kiniją iki legendinio Šaolinio vienuolyno, tranzavau per visa Turkiją, nuo Stambulo iki mistinės Kapadokijos (aplankant Koniją, poeto Rumio gimtinę bei besisukančių dervišų sostinę), užpraeitais metais apsilankiau Tibeto sostinėje Lhasoje bei „prasinešiau“ visu Kinijos Pietvakarių regioniu, kur tibetiečių diaspora itin stipri ir pati kelionė pažintine prasme buvo viena įspūdingiausių.
Nors teko aplankyti gausybę milijoninių miestų, nuo Stambulo iki Pekino, bet visgi puikiausiai jaučiuosi kalnuose, miškuose, neatsitiktinai dabar ir apsistojau su šeima Sapieginėje, kuri yra labiausiai kalvota ir miškais apaugusi vietovė Vilniuje.
– Kaip paskatinti keliauti šeimas po gražias Lietuvos kultūros, gamtos vietoves?
– Svarbiausia domėtis ir išsiruošti į pirmuosius žygius, keliones, tada suprantama, kad tai naudinga, miela visai šeimai. Labai daug puikių maršrutų su kultūros, istoriniais objektais aprašoma ir žurnale „Kelionės ir pramogos“. Kiekviename numeryje pusė žurnalo skiriama Lietuvai, tad belieka tik pasileisti rudenėjančiais takais. Ten vyksta ir konkursai skatinantys keliauti šeimas, kai reikia aplankyti vieną ar kitą saugomų teritorijų objektą, kitą gražią Lietuvos vietą. Kviečiu šeimas keliauti po Lietuvos unikalias vietas – Vištyčio regioninį parką, atrasti kitokią Suvalkiją (Šilelio pažintis takas, Pavištyčio piliakalnis ir t.t. ir pan.), aplankyti atgimusius dvarus, išmėginti kalvystę, tošininkystę bei kitus baltų menus Mažeikių krašte, tokie atsinaujinę dvarai kaip Renavo, Dautartų, Pavirvytės ir kiti palieka gilų įspūdį. O aplinkiniai miesteliai – Seda, Viekšniai, Daubarų, Gyvolių piliakalniai, Pikelių bažnyčia, kuri yra laikoma viena gražiausių medinių Lietuvos bažnyčių, kurios altoriuose suderinta unikali žemaitiška drožyba ir tuomečio europinio lygio meistrų darbai, neįtikėtini Šiaulių atradimai ir t.t.
Lietuvoje kiekvienu metų laiku būtina su vaikais leistis į žygius gamtoje. Gamta vienokia yra vasara ir kitokia rudenį, žiemą ir pavasarį. Kai kas gal ir težino, kaip miškas atrodo vasara, o šaltesniu laiku vaikai laiką praleidžia tik prie kompiuterių.
– Pasitaiko situacijų, kad vaikai nori leisti laiką gamtoje, o tėvai ne. Kaip gali vaikai pakeisti tėvų elgesį, įkvėpti noro eiti į gamtą?
– Gali įkvėpti tiesiog paprastai – reikšdami norą išeiti į lauką, kviesdami eiti kartu, o kaip pakeisti tai jau nežinau, nes tu niekada nieko negali pakeisti, jei kažkas pats nenori keistis. Tad jei tėvai nenori eiti į gamtą, jie ir neis. Bet naudinga, kaip sakiau, pirmą kartą pabandyti.
– Kodėl prisijungėte prie gamtos darželio ugdytojų komandos?
– Tiesiog labai mėgstu gamtą, nuo mažumės leidžiu miškuose ypatingai daug laiko, mano tėtis ir mama gamtos vaikai, tėtis užaugęs Lietuvos Sibiru vadinamoje Ažvinčių Sengirėje, kur ir dabar sutinkama meškų, o vilkų gaujos ten jokia naujiena, lūšys vaikšto apie trobas, mama tarp gervių Dzūkijos raistuose, tad nuo mažumės mus veždavosi į miškus, visos vasaros praleistos Labanoro girioje, Aukštaitijos Nacionaliniame parke, kur palapinėse praleisdavome ne vieną ir ne dvi dienas, puikiai ten jaučiuosi ir neįsivaizdavau savęs kitur nei gamtos darželyje su kurio vaikais keliaujame po Pavilnių regioninį parką. Ir aišku labai patinka dirbti su vaikais, mokinti gamtos pažinimo subtilybių, tam prie žurnalistikos profesijos papildomai įstojau į Edukologijos universitetą (dabar Vytauto Didžiojo Švietimo akademiją), šiuo metu esu IV k. ir netrukus baigsiu bei būsiu profesionalus diplomuotas ugdytojas.
– Koks įspūdis susidaro žvelgiant į gamtos darželio vaikų fizinį pajėgumą, juk vaikai žygiuose nueina 5 bei daugiau kilometrų?
– Šaunus įspūdis. Vaikai ištvermingesni, stipresni, sveikesni nei įprastame darželyje, ir jie ne tik gali daug nueiti, bet ir nubėgti, kad tik auklėtojai spėtų kartu.
***
Naudingi atarimai kaip rengti vaikus einant į lauką:
