Mokslo metų išvakarėse sveikatos specialistai primena, kad rugsėjo pradžia – įtemptas metas visų amžiaus grupių vaikams. Bene labiausiai psichologinės ir emocinės pagalbos reikia ne tiek pirmokams ar abiturientams, kiek naujoje mokykloje mokslo metus pradedantiems vaikams. Tuo tarpu draudikai pastebi, kad šis periodas tinka ugdyti saugaus elgesio eisme įgūdžius, kurių trūkumas kelia stresą ir vaikams, ir tėvams.
Svarbiausia – kantrybė ir įsiklausymas
Pasak vaistininkės Jolitos Skinderskienės, rugpjūčio pabaigoje bei rugsėjį vaistinėse padaugėja tėvų, susirūpinusių nerimaujančiais, blogiau miegančiais vaikais.
„Vaikams, kaip ir suaugusiems, atostogų pabaiga, įsitraukimas į mokslus nėra labai lengvas – vasarą jie gyveno visai kitu ritmu, ir prisitaikyti prie pokyčių užtrunka. Tad pats svarbiausias patarimas – suteikti laiko, nespausti vaikų, leisti jiems įsivažiuoti į ritmą. Organizmas prie pokyčių prisitaiko per kelias savaites, tačiau kai kuriais atvejais gali prireikti ir mėnesio“, – vaikų reakciją į naujus mokslo metus aiškina specialistė.
Pasak jos, nereikėtų labai nustebti ar pernelyg nerimauti, jei adaptaciniu laikotarpiu vaikams pasireikštų gana įvairi ir skirtingo intensyvumo simptomatika: trumpalaikiai miego sutrikimai (sunkiau užmigti ar dažniau pabundama naktį), nenoras valgyti arba priešingai – noras nuolat užkandžiauti, pilvo ar galvos skausmai, poreikis dažniau eiti į tualetą. Vaikai gali tapti dirglesni, intensyviau jausti nerimą, baimintis įsivaizduojamų situacijų, mažiau pasitikėti savimi.
„Ko gero, didžiausios rizikos grupės – pradinukai, abiturientai bei vaikai, kuriems tenka keisti mokyklą. Tyrimais patvirtinta, kad mokyklos keitimas vaikui gali sukelti stresą, prilygstantį tėvų skyryboms. Todėl svarbiausia – užtikrinti, kad nepaisant pokyčių vaikas jaustų palaikymą bei supratimą, turėtų galimybę atvirai reikšti savo jausmus, išsakyti nerimą, kalbėtis su tėvais. Taip mažėja tikimybė, kad vaikas į stresą bus linkęs reaguoti somatiniais simptomais“, – sako specialistė.
Pagalbos ieško ir vaistinėse
Dalis tėvų vaistininkams tiesiai sako, kad ieško kokių nors „lašiukų“ vaikams, kurie prieš rugsėjį prasčiau miega ar darosi neramūs. Abiturientų tėvai neretai jau mokslo metų pradžioje teiraujasi įvairių preparatų atminčiai gerinti, stresui malšinti.
„Noras iš anksto pasirūpinti ir padėti slopinti nemalonius simptomus visiškai suprantamas, tačiau visų pirma siūlau tiesiog apsišarvuoti kantrybe, stebėti vaiką, bendrauti su mokytojais ir užtikrinti kuo palankesnį emocinį klimatą. Saugumo jausmas išsprendžia labai daug problemų“, – įsitikinusi J. Skinderskienė.
Anot vaistininkės, jei abiturientams vaistinėse ir galima pasiūlyti papildų ar preparatų dėmesio koncentracijai ar atminčiai gerinti, tai mažesniems vaikams jie rekomenduojami kur kas rečiau.
„Mažyliams kartais galima duoti raminančių žolinių preparatų, arbatų, bet būtina vengti etanolio pagrindo tinktūrų ir ekstraktų. Verta prisiminti, kad pakankamai populiarus valerijonas nėra toks jau nekaltas – jis mažina susikaupimą, dėmesio koncentraciją. Taip, jis padeda lengviau užmigti, bet neapsaugo nuo prabudimo naktį, be to – netinka, jei vargina nerimas“, – aiškina „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė.
Pasak jos, verta pagalvoti ir apie natūralius, liaudiškus metodus įtampai mažinti.
„Šilta vonia prieš miegą, pieno stiklinė, o svarbiausia – ramus bei kantrus pokalbis su suaugusiais. Jokios tabletės nenumalšina dėmesio ir šilumos stokos, ir tik radus streso priežastį, ją įvardijus, problemos bus išspręstos, o nerimas bei įtampa atslūgs“, – sako vaistininkė.
Pats metas mokytis naujų taisyklių
Tuo tarpu draudimo specialistai pastebi, kad rugsėjo pradžia – tinkamiausias laikas vaikus, ypač pradinukus, mokyti saugaus eismo pagrindų realiomis sąlygomis. Ne paslaptis, kad eismo srautas vaikams neprideda saugumo jausmo, pasitikėjimo savimi, ypač kai viskas nauja ir tinkami įgūdžiai dar neišugdyti.
„Stresą bei nerimą gali kelti ir kelias į mokyklą kertant didesnę ar mažesnę gatvę, ypač, kai nėra įrengtos reguliuojamos sankryžos, ir vaikai tik remdamiesi savo žiniomis turi spręsti, ar eiti per gatvę saugu. Galbūt pradinukas dar negali perprasti visko, ką kelyje atlieka vairuojantys tėvai, bet jei kartu su tėvais ne kartą įveikiamas tas pats vaikui pažįstamas kelias į mokyklą – jis tikrai atkreips dėmesį į svarbias detales, jas įsimins ir mokysis, kaip tinkamai elgtis“, – teigia Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.
Pasak jo, saugiausias kelias į mokyklą nebūtinai yra pats trumpiausias, bet tas, kurį vaikas pažįsta geriausiai.
„Išmokyti apsidairyti einant per perėją, paisyti šviesoforo signalų – tai pagrindinės taisyklės, kurias vaikas turi žinoti gerokai anksčiau nei pradeda lankyti mokyklą. Svarbu gerai paaiškinti, kad šiukštu negalima bėgti per gatvę išlipus iš automobilio ar autobuso – tai ypač pavojinga, nes vaikas nemato atvažiuojančių automobilių, o vairuotojai gali jį pastebėti per vėlai. Tačiau kai kalbame apie kelią iki mokyklos, svarbu, kad vaikas jį gerai žinotų, jaustųsi saugus, o pačiame kelyje būtų kuo mažiau rizikos faktorių – nereguliuojamų perėjų, sankryžų, požeminių perėjų ir pan. Tad šiuo atveju pagrindinis kriterijus yra ne atstumas, o paties kelio saugumas“, – primena specialistas.
A.Žiukelio teigimu, labai svarbu padėti vaikams išmokti aiškiai skirti, kada laikas žaidimams ir išdaigoms, o kada būtina susikaupti ir susikoncentruoti. Išdykauti kelyje ar šalia jo – netinkama mintis.
„Esant kelyje negalima užsiplepėti, žaisti su draugais ar naudotis mobiliuoju telefonu. Būtina koncentruotis į eismą – mažiesiems eismo dalyviams tai visada galima priminti žaismingais, neįkyriais būdais. Kitas dalykas – įvairūs žaidimai šalia gatvių. Jie kelia riziką ne vien vaikams, kurie gali netyčia išbėgti į gatvę, bet kartais tampa ir avarinių situacijų priežastimi. Pavyzdžiui, netyčia į gatvę išriedėjęs kamuolys gali pridaryti daugiau bėdos nei kartais manome“, – primena BTA specialistas.
Anot specialisto, pirmosiomis rugsėjo savaitėmis, jei tik yra galimybė, vaiką verta į mokyklą palydėti, stebėti, kaip jis elgiasi, ar atsimena taisykles.
Tikrai taip – net ir giminėje teko tai patirti. Ypač sunku iš miestelio m-klos pereiti į didmiesčio m-klą, kai susiduria su didmiesčio vaikų patirtimi, nuo kurios ir mieste ir kaime vaikai turėtų būti apsaugoti. Tačiau bejėgiai mokytojai tik rankomis skėsčioja, nes mokyklos, mokytojai net ir moksleivių tėveliams ne autoritetas, tai ką jau apie jų paauglius kalbėti, kai šeimose nėra supratimo, jog nebus bendruomenės, jei nebus bendrų taisyklių, kurių moksleiviams būtina laikytis.