Socialinė partnerystė gali padėti Lietuvai suklestėti, paskatinti ją būti ir sumania, ir išradinga, ir laiminga, sako Lietuvos edukologijos universiteto profesorė dr. Giedrė Kvieskienė. Anot jos, glaudesnė socialinė partnerystė (darbuotojų ir darbdavių atstovų tarpusavio santykių sistema) yra būtina sąlyga Lietuvos gerovei kurti.
Remiantis Pasaulio gerovės indekso tyrimais, per paskutinis kelis metus Lietuvos socialinio kapitalo rodiklis krito 10 proc. Socialinio kapitalo rodiklis nurodo, kiek žmonės pasitiki ir linkę remti vieni kitus. Mūsų šaliai skirta 135 vieta pasaulyje – žemiausias rodiklis tarp ES šalių! Tai rodo, kad pasitikėjimo ir savitarpio pagalbos Lietuvoje tarp žmonių labai trūksta.Anot prof. G. Kvieskienės, per mažai investuojame į vaikus ir jaunimą, o ministerijose ir mokyklose vyrauja baimės atmosfera, draudimų taktika. Šios problemos, sako profesorė, rodo kad dar neišmokome pasitikėti vieni kitais, o norint jas įveikti reikia stiprinti bendruomenes, skatinti privataus ir viešojo sektoriaus partnerystę, vystyti socialinį verslą.
„Lietuvoje socialinė partnerystė sunkiai skinasi kelią. Daugelis problemų mūsų visuomenėje kyla, nes per mažai pasitikime vieni kitais. Kol to neišmoksime, negalėsime geriau ugdyti savo socialinių kompetencijų, o be jų negalėsime kurti valstybės gerovės, – teigia profesorė. – Integralūs holistiniai sprendimai, kai skirtingų sektorių atstovai veikdami kartu siekia bendrų tikslų yra efektyviausias būdas problemoms spręsti.“
Pasitikėjimas vieni kitais, socialinė partnerystė turi būti ugdoma nuo mažų dienų. „Mokykla turi būti atvira. Ji turi būti bendruomenės centras, kuriame veikia nevyriausybinės organizacijos, dienos centrai. Kodėl mokyklos jų neįsileidžia?, – retoriškai klausia mokslininkė. – Tėvų susirinkimai turi vykti kartu su vaikais, jų nebarant, neišvarant iš klasės, galbūt prie kavos ar arbatos puodelio, už apskritojo stalo.“
Anot prof. G. Kvieskienės, pažangios mokyklos bendruomenės veikla turi būti grįsta susitarimais, o ne kontrole. Švietimo institucijų decentralizacija, pasitikėjimas mokytoju leidžia kurti inovatyvią, kūrybišką ir įtraukią mokyklą. Laisvas ir kūrybingas mokytojas, atskaitingas tik vaikams ir bendruomenei natūraliai iš pasakotojo ar pamokslautojo taptų gyvenimo ugdytoju (kaučeriu), skatinančiu pažinti, kurti, bendradarbiauti ne tik vaikus, bet ir kitus gyventojus bei institucijas.
Mokslininkė rekomenduoja nuo teorijomis ir žiniomis paremto mokymosi pereiti prie kūrybinio, atviro ir inovatyvaus lavinimo, nuo technokratinio mąstymo – prie idėjų generavimo ir jų įgyvendinimo. Jos teigimu, prie sumaniosios edukacijos turi prisidėti ne tik mokykla, bet ir kitos viešosios ir privačios institucijos. Pavyzdžiui, bankai ar kitos verslo įmonės galėtų patraukliai mokyti finansinio raštingumo, politikai ir pilietinės organizacijos – padėti surinkti ir apibendrinti savo, kaimynų ar vietos bendruomenės reikalavimus, rašyti peticijas ir kt.
„Informacinių technologijų raida, kintančios vertybės keičia ir mūsų tarpusavio santykius, lemia pasitikėjimo lygį vieni kitais, – teigia prof. G. Kvaskienė. – Mes nespręsime tų problemų, kurias spręs mūsų vaikai, todėl negalime jiems primesti savo sprendimų, turime atsiverti vaizduotei.“
Prof. Giedrė Kvieskienė nominuota 2017 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Pozityviosios socializacijos ir socialinės partnerystės sąsajos kaip sumaniosios edukacijos strategija“.
Aš nedaug dirbau lietuvos darbdaviams, bet man susidarė įspūdis, jog Lietuvoje darbdavys į darbuotoją žiūri kaip suteneris į prostitutę: pradžioje stengiasi sunaikinti tavo savigarbą, palaušti žmogiškumą ir priversti ištikimai vergauti, visiškai nelaikant tavęs žmogumi. Tik pinigų darymo įrankiu. Nežinau kaip tie santykiai gali pasikeisti . Man čia fantastika, neturinti nieko bendra su tikrove. Blogiausia, kad tas Aukos ir Kankintojo ryšys su laiku stiprėja, kankinys įpranta, jam net poreikis kankintojo atsiranda. Nenutraukę jo iš karto – įklimsta į nužmoginimo liūną ilgam.
Tai, ką Jūs parašėte, yra tikra tiesa.
Iš mano įvairiapusės patirties, kaip darbdavio ir kaip darbuotojo, galiu pridurti, kad gal dešimtadaliui darbuotojų reikalingas darbdavys, leidžiantis darbuotojui savarankiškai priimti sprendimus, juo (darbuotoju) pasitikintis, o devyni dešimtadaliai tiesiog nesupranta laisvės sąvokos – darbo vietoje leidžia sau girtuokliauti, tinginiauti, vogti, šmeižti darbdavį. Prieš porą dešimtmečių, kai minimalus uždarbis buvo 350 litų, mokėjau į rankas pagal išdirbį, tai gaudavosi ne mažiau kaip 800, vidurkis virš 1200, o tikrai geri darbuotojai – 2000, ypatingai geri – 3000, netgi 4300 litų ir į rankas, atlyginimai vėluodavo 1- 1,5 mėnesio, tai iškeikdami išeidavo ir dažnas likdavo ‘teisingose įmonėse’ su 350 ‘ant popieriaus’ ir į rankas.
Netikrumas dėl rytdienos kausto visą visuomenę. Tas darbdavys kaip mirties bijo nesėkmės, nes mūsų šalyje nebus, kas ištiesia ranką. Turiu galvoje, kad bent neseniai nebuvo institucijos, kuri tau padeda išsilaikyti, nebankrutuoti, neprasiskolinti bent jau tada, kai tave link to atkakliai spaudžia partneriai… Darbininkai savo ruožtu nesijaučia darbdavio tausojami, nes jis visus nervus, baimę ant silpniausios grandies išlieja.
Be to – kai darbdaviu tampama be reikiamo tam psichologinio pasirengimo, kai verslas negrįstas morale… O juk esame įspėti nesimelsti aukso veršiui.
Suprantu ką turit omenyje ir pritariu. Kodėl taip yra ?
Prisiminimai iš nesenų laikų apie prof. G. Kvieskienę :
2015-01-09 10:47
Kada bus viešai paskelbtos pavardės tų, kurie išėdė Z.Zinkevičių iš ministro pareigų?????
2015-01-24 03:10
Labiausiai pasizymejo sovietmecio ateizmo propaguotoja, apsigynusi ta tematika- kaip metodiskai aukleti zmones ateistine dvasia – dabartine propiesore Giedre Pronckute kvieskiene. Jos kandidatine disertacija, apginta Leningrade ir buvo skirta ateizmo propagandai. Dabar ji vadinasi ,,edukalogijos daktare” – pasityciojimas is mokslo. Tai ji, kartu su kun. R.Gudeliu dare aferas su svedu pinigais, skirtais Lietuvos vaikams. Dirbo svietimo ministerijoje tuo metu ir visokiais budais enge ramu erudita Zinkeviciu. Jis apie ja kazkur irgi rase.