N. Sadūnaitė. Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė – neturi ateities (video) (26)

Nijolė Sadūnaitė | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Nijolė Sadūnaitė | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Nijolės Felicijos Sadūnaitės kalba Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, atsiėmus apdovanojimą – „Laisvės premiją“. Transliacija iš Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. Sausio mėn. 13 d.

Garbė Jėzui Kristui!

Kai Dievas su mumis – kas prieš mus?

Pirmiausia, labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems čia susirinkusiems, (visi be galo garbingi žmonės), už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.

Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje Tiesos pusėje. Siekdama Tiesos ir Teisingumo, taip kovoju už Laisvę – Laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Dievas yra Tiesa, ir Tiesa mus išlaisvina. Norėčiau pacituoti iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis, kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, ir Sibire esančių, kai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas. Čia Švento Jono Evangelija 3,19-21.

„Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, – nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai atlikti Dieve“. (Citatą baigiu).

Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad šią mums visiems taip brangią dieną, dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve. Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame, kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija. Deja, labai liūdna situacija.

Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų,  iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė. O atėję sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda „apsiginklavę“ žmonės (kaip Sausio 13 mes čia prie Seimo),  pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti, ir dar teisiami.

Be galo gerbiama moteris Laima Bloznelytė-Plėšnienė, apie kurią čia Seime amžiną atilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis. Aš ją pažįstu 50 metų – geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime ne-su-ti-kau. Sušaudyk – ji nemeluos.“ Ir ją iki šiol tampo po teismus, iš universiteto išėjo, o ji onkologė – ji tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi. Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys – sąžinės kalinys, Magadane 15 metų, per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė. Mamytė 90 metų, buvusi irgi gydytoja.

Ir tuose teismuose aš dalyvauju, ir žinote taip – Laima teisme man (100 procentų) primena Kristų pas Pilotą. Ir, bet labai skaudu, kad teismuose 5-6 daugiausia 12 žmonių. Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui?

Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, tie, kurie, kaip Sausio 13-tą  plikomis rankomis stovėjo prieš okupantų tankus, dabar tie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis  buvo – mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų.

Visi matėm, kaip jie lauždami kojas mergaitę išnešė.

Prezidentė  pažadėjo ištirti, ar buvo smurtas prieš ją panaudotas. Man atrodo – atsakymo nebuvo. Deja.

Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija (Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus) pavadinta  „vaiko grąžinimu motinai“. Tokiu būdu, neišsprendus baudžiamosios bylos, prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo. Ir –  teismuose yra visi įrodymai, keturios komisijos pripažino – buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja, 3-4 metų mergaitė negali fantazuoti – nemokės papasakoti to, ką ji išgyveno daugelį kartų, nevienkartinį.

Po visuomenę sukrėtusio brutualaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau pareigūnų, negu neutralizuojant teroristą  Osamą Binladeną –  240 (o ten 20 tebuvo). Mes, visuomenė, mergaitės daugiau ne-ma-tė-me. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė ne-su-teik-ta.

Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuosiuose namuose Garliavoje, kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja. Gegužinės pamaldos vykdavo vakarais, ir ji, prisiglaudusi prie manęs, be „špargės“ giedodavo gegužinę litaniją. Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą. Ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraujančių draugų – pusseserių, su kuriomis žaidė „klasę“, „dūdavo“ su fleituke ir taip toliau – žodžiu, vaikas buvo be galo guvus, labai gražiai fotografavo.

Jai buvo 8 metai. Kas atsitiko Deimantei – iki šiol nežinome.  Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių, su ja bendravusių, nematė ir negirdėjo.

Tiesa, iškart po Deimantės pagrobimo viešoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau. Kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, stebisi ir  klausia šalia esančios mamos: „Kodėl pas mane aštuonios rankytės?“. Galvytė nesilaiko, seilės bėga.

Kiek vėliau, „Lietuvos rytas“ (tarp kitko, išvadinęs man terorizmo garbintoja, už tai kad kartu  su kitais pilietiškais Lietuvos šviesuoliais gyniau valstybės daugelį metų persekiotą kitą Lietuvos kankinę, vėliau Aukščiausio teismo visiškai išteisintą – Eglę Kusaitę.) ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas. Taip siekiant suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad, atseit, mergaitė sveika ir žvali.

Iki šiol joks pareigūnas, taip pat  ir mergaitės paėmimo metu Policijos generalinis komisaras (o dabar Premjeras) neprisiėmė atsakomybės už valstybės  neva saugomą, o iš tiesų tai –  visiškai izoliuotą  mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Deja, internetas tyli.

Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar, jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų  tiesos apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau kelis metus paeiliui kartą per savaitę, dar vėliau iki dabar kiekvieno mėnesio 17 dieną, su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!“, su plakatais, renkasi prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Tačiau viskas veltui – atsakingi pareigūnai niekad į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida.  Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos  atžvilgiu yra  vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją  sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nei viena televizija, tyli radijas. (Na tada, kada mes demonstracijoj prašom tiesos  ir „Kur Deimantė?“).

Tad noriu jūsų  paklausti: „Kas čia?“. Apie tą Laisvę, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 m. sausio 13-tą.  Bet nesunkiai perskaitysiu įtakingo žurnalisto, niekada nemačiusio mergaitės, nebuvusio Garliavoje, nepakalbinusio nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius  postringavimus apie violetinį rūką temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius. Jai, sako (rodo į save), reikia kriminalinę bylą, į kalėjimą ją sodinti, taip, taip, siaubas, siaubas! Dar kažkoks ten padėjo sveikatą. Reiškia – mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam!?

Su džiaugsmu, bet aš tik už Laisvą Lietuvą.

Naudojuosi proga, kadangi mane girdi Jos Ekselencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų, taip norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.

Šios Konvencijos pačiame pirmame straipsnyje sakoma:

  1. Niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka.
  2. Jokios išimtinės aplinkybės, net, jei tai būtų karo padėtis, ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas, ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.

Todėl klausiu jūsų, ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalime laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutualiai paėmę valstybės pareigūnai, ir apie ją jau penkeri su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Net nežino, ar tas nežinia kur esantis asmuo Deimantė Kedytė yra gyva?

Pasakykite, prašau, ar Lietuva laikėsi, ar nepažeidė šios Konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?

O, geras Dieve! Šiandien, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos suteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį ir neatsakytą, ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą. Todėl, stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmąkart ir paskutinį gyvenime,  kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis:

Ponia Prezidente, Pone Premjere, Pone Pirmininke,

ir prašau jūsų iki vasario 16 – Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimo, man ir visuomenei asmeniškai pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio  vasario 19-tą sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika. O, jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės 17 dieną atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti (apsaugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti), galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę. Bet svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę besisielojančių žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis.  Kad mes galėtume visi, ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais iki šiol persekiojamais (po 9 bylas), kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir Laisvės bendraminčiais aplankyti,  padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjom, Tavęs Deimantėle, išsaugoti. Dieve, mums atleisk.

Ir baigdama savo kalbą, su didžiule širdgėla privalau jums atvirai prisipažinti. Nežinau, kaip Jūs visi, kurie mane girdite, tačiau aš, negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos 100-mečio sukaktimi ir jos švęsti. Prašau man atleisti.

Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savos pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų – neturi ateities. Dieve, mums atleisk.

Baigti noriu gerbiamojo kunigo Roberto Grigo eilėmis „Mergaitės ašara“. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais, kentėjusiais. Jis eilėraštį parašė praėjus trims mėnesiams po mergaitės pagrobimo.

Rasūnas (kun. Robertas Grigas)

Mergaitės ašara

Aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos Deimantės mažą ašarą –
Ir prezidentės aptakius kalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.

Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos mergaitės nevilties riksmą –
Ir seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.

Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą –
Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus ir bronzas –
Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.

Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.
O kalbose, teismuose ir saliutuose –
Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS. Tuštuma.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *