A. Pocienė. Kas slypi smurto prieš moteris prevencijai skirtoje Stambulo konvencijoje?

Stambulo konvencijos ratifikavimo šalininkai skelbia kilnų siekį užkirsti kelią smurtui prieš moteris, gerinti nuo smurto nukentėjusių asmenų apsaugą bei užkardyti smurtautojų veiksmus. Visi geros valios žmonės pritaria ir pripažįsta, jog smurto mažinimui reikalinga numatyti prevencijos priemones bei nuosekliai dirbti dėl jų įgyvendinimo..

Tačiau įdėmiau susipažinus su minėtos konvencijos tekstu, stebina keistos priemonės, kurių pagalba būtų pasiektas dar vienas mažai kur viešumoje deklaruojamas tikslas. Konvencija siekiama draudimo diskriminuoti „dėl socialinės lyties tapatybės“ nuostatos įtvirtinimo bei taip vadinama deramo stropumo pareiga valstybei jį įgyvendinant. Ką tai reiškia? Valstybė būtų įpareigota aktyviai prisidėti prie „nestereotipinių lyčių vaidmenų“ įtvirtinimo, paneigiant šiuolaikinio mokslo rekomendacijas, teigiančias, kad svarbūs elgsenos tarp vyrų ir moterų skirtumai turi ne tik socialinį, bet įgimtą, todėl nepasirenkamą, biologinį pagrindą.

Šioje vietoje kyla nuoseklus klausimas: kas bendro yra tarp asmens apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje (kam visi pritariame?) bei asmens pageidavimo tapatinti save su priešinga lytimi? Juk pastarajam reikalavimui nepritaria ir didžioji dalis visuomenės, ir politikų, deklaruojančių rūpestį ir paramą kovai su smurtu.

Prisijungus prie konvencijos bei ją įgyvendinus, Lietuvoje įsigalėtų visuomenės mąstymą iš esmės keičianti vadinamoji genderizmo ideologija (mokslinėje literatūroje tai – socialinis konstruktyvizmas, tik taikomas konkrečiai lytiškumo klausimais)Įvairios šeimų ir tėvų organizacijos jau eilę metų perspėja apie neišvengiamas pasekmes, kurias tokiu atveju turėtume prisiimti, bei pokyčius visuomenėje, su kuriais tektų susidurti.

Ratifikavus ir inkorporavus Stambulo konvenciją, daugumai Lietuvos piliečių būtų atimta teisė vadovautis prigimtine (biologine) lyties samprata, o su tuo nesutinkantiems galėtų būti taikomas teisinis persekiojimas. Nacionalinio lygmens sprendimas prisijungti prie minėtos konvencijos ir ją įgyvendinti parodytų valstybės pasiryžimą pripažinti asmens pageidaujamą „socialinę lyties tapatybę“ tiek privačiame, tiek viešame gyvenime, o tuo pačiu ir Lietuvos švietimo bei ugdymo įstaigose, paminant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą tėvų ar globėjų teisę nevaržomai auklėti vaikus pagal savo dorovinius ir religinius įsitikinimus. Privatūs asmenys galėtų šiuo tarptautiniu teisės aktu tiesiogiai remtis teismuose supaprastinto proceso tvarka. Kadangi ratifikuota Stambulo Konvencija turėtų pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus, mūsų šalies įstatymai ir teisės aktai, apibrėžiantys vyro ir moters lytį pagal jų biologinę prigimtį, netektų reikšmės. Kiekvienas, taip pat ir mažamečiai, paaugliai ugdymo įstaigose, galėtų pasirinkti lytį ir savo tapatybę apibrėžti kaip (nepainiokime su gėjų klausimu) transseksualią, interseksualią ar pan. nepaisant to, kad pagal tarptautinį ligų klasifikatorių lyties tapatumo sutrikimai yra psichiniai sutrikimai (kodas F64).

Lietuvoje galiojantys įstatymai – LR Lygių galimybių įstatymas, LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas ir Baudžiamojo kodekso 169 straipsnis – suteikia galimybes įgyvendinti Konvencijoje deklaruojamą tikslą kovoti su smurtu prieš moteris bei užtikrinti smurto prevenciją jau dabar.  Baudžiamojo kodekso 135-140 str. (nusikaltimai žmogaus sveikatai); 149-153 str. (nusikaltimai asmens seksualinio apsisprendimo laisvei) taip pat galioja kovojant su smurtu bei seksualine prievarta, taip pat ir  artimoje aplinkoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra jokių asmens ar bet kurios žmonių grupės diskriminavimo nuostatų, tame tarpe ir dėl žmogaus lyties ar seksualinės orientacijos, o Lietuvos Respublikos Baudžiamasis, Civilinis ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksai nustato atsakomybę už diskriminaciją, juose taip pat įtvirtintos lygios piliečių teisės. 2014 m. gegužės 28 d. vyriausybė  patvirtino Valstybinės smurto artimoje  aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programą, kurios strateginis tikslas – mažinti smurto artimoje aplinkoje mastus.

Lietuvos valstybė gali pati kurti bei tobulinti į šį tikslą nukreiptų kompleksiškų prevencijos priemonių rengimo procesą bei vadovautis paraleliniais tarptautiniais teisės aktais, skirtais smurto prevencijai. Mūsų valstybei nėra būtina ar apskritai reikalinga prisiimti keistu, su deklaruojamu tikslu nesusijusiais straipsniais papildyto dokumento, prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms pamatinėms nuostatoms ir verčiančio skubiai keisti valstybės nacionalinius teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys, jog ratifikuojant Stambulo konvenciją, jos straipsniai, įtvirtinant pareigą gerbti „lyties tapatumą“ (transseksualumo sutrikimus) negali būti išimties tvarka atmesti. Pačioje konvencijoje nurodyta (78 straipsnis), kad valstybės negali daryti išimties socialinę lytį įtvirtinantiems straipsniams. Jokia ratifikavusi šalis nėra to padariusi, nors ne viena (Latvija, Tusko valdoma Lenkija) mėgino aiškinti visuomenei, kad tokias išimtis nusimatys. Kai kurių politikų mėginimai įtikinti visuomenę ir kitus politikus, jog konvenciją įmanoma ratifikuoti neįteisinant socialinės lyties, yra nepagrįsti. Stambulo konvencija siūloma pagal principą „viskas arba nieko“.

Nors teisinga moteris ginti nuo „tradicijų“, ženklinančių autoritarizmo bei įvairių smurto formų, šitai neduoda pagrindo negerbti žmogaus prigimtimi grindžiamos lyties sampratos.