„Didesni reikalavimai stojantiesiems – dar vienas žingsnis siekiant geresnės studijų kokybės ir aukštosios mokyklos diplomo prestižo. Stojamasis balas didinamas nuosekliai antrus metus iš eilės ir tai yra vienas iš įrankių pakelti stojančiųjų motyvaciją ir žinių lygį“, – išplatintame pranešime džiaugiasi Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK). Asociacijos sudėtyje yra visų šalies universitetų rektoriai ir kiekvienas jų turi vienodą balso teisę, todėl stipresnieji universitetai turi vienodą balso teisę su sparčiai studentus prarandančiaisiais. Visuomenės ir suinteresuotųjų šalių spaudimas verčia LURK imtis veiksmų, kurie turėtų prisidėti prie studijų kokybės gerinimo. Tačiau kas iš tikro vyksta? Ką reiškia LURK siūlomas minimalus konkursinis balas 2,5 stojantiems į universitetus?

Stojantysis surenka 2,5 balo jei mokykloje iš vieno dalyko turi vidurkį 10 (visi kiti dalykai gali būti 4) ir išlaikė 3 valstybinius brandos egzaminus (toliau – VBE): gimtosios kalbos 26 balai, matematikos – 16, užsienio kalbos – 16.

Priminsiu, kad jei VBE surenkama mažiau nei 16 balų – egzaminas neišlaikytas, o pagrindinio pasiekimo lygmens apatinė riba – 36. Taigi, stojantysis, kuris vos išlaikė egzaminus (VBE 16 balų atitinka mokyklinio egzamino 4) yra tinkamas studijuoti Lietuvos universitetuose ir vertas valstybės finansavimo studijoms? Atrodo, jog nemažai universitetų užmerkia akis į tai, kaip pasirengę studentai įstoja, svarbu, kad krepšelis ateitų. Tik Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas iškėlė klausimą, apie kokią pasirengimo kokybę kalbame pakeldami minimalų balą nuo 2 iki 2,5? Vilniaus universitetas savo iniciatyva yra įsivedęs minimalų balą 3, o kai kurioms programoms – 4, rektorius net neabejoja, kad šią kartelę ir toliau kels. Tačiau ar gali su aukštesne kartele sutikti universitetai, kuriuose daugiau nei 95 proc. studentų įstojo su konkursiniu balu mažesniu nei 7, o 5 neperkopia nei kas penkto įstojusiojo balas?

Siekis kelti aukštosios mokyklos diplomo prestižą didinat minimalų konkursinį balą yra teigiamas pokytis, bet žinant, jog konkursinio balo, daugeliu atveju, pagrindinė dedamoji yra VBE, mintys kyla įvairios. Atrodytų suprantama, kad iš stojančiųjų į universitetus būtų reikalaujama VBE išlaikyti bent pagrindiniu pasiekimų lygmeniu (36 balai ir daugiau). O gal iš stojančiųjų į universitetus reikėtų tikėtis, kad bent pagrindinį dalyką išlaikytų aukštesniuoju pasiekimų lygiu – 86 balai ir daugiau? Deja, bet 2,5 balo su šiais pasvarstymais neturi nieko bendro. LAMA BPO (Lietuvos auštųjų mokyklų asociacija bendro priėmimo organizavimui) sumodeliavo kaip atrodytų 2016 m. priėmimas pakeitus minimalaus stojamojo balo kartelę ir LURK pasirinko variantą, kuris leidžia neprarasti krepšelių. Pabrėžiu žodį krepšelių, nes krepšelis yra svarbioji dalis, o abiturientai, studentai, talentai ir panašiai – kur buvę, kur nebuvę. LAMA BPO duomenimis, 2016 m. į universitetus, valstybės finansuojamas vietas įstojo 7277 studentai, „pakėlus“ kartelę iki 2,5 būtų įstoję – 7278. Vidutinis įstojusiojo balas nuo realių 6,91 „pakiltų“ iki 6,85.

Atrodo, kad rezultatas pasiektas, visuomenė informuota, minimali kartelė stojantiesiems pakelta, deklaruoti kasmetiniai geri siekiai, tokie kaip: geresnė studijų kokybė ir aukštosios mokyklos diplomo prestižo kilimas. Deja, situacija yra absoliučiai priešinga.

Ar Lietuva yra unikali sugalvodama, kad stojantieji į universitetus turėtų pasiekti tam tikrą lygį, ar visgi tokia praktika taikoma ir užsienio universitetuose? Pateikiame keletą pavyzdžių:

University of Tartu priklausomai nuo studijų programos, dažniausiai reikalaujama egzaminuose surinkti 80 balų (iš 100)

University of St Andrews stojančių lietuvių reikalauja, kad pažymių vidurkis būtų bent 9 ir trys egzaminai išlaikyti surinkus bent 90 balų.

University of York stojančių lietuvių reikalauja, kad pažymių vidurkis būtų bent 9 ir trys egzaminai išlaikyti surinkus bent 80-85 balus.

University of Cambridge stojančių lietuvių reikalauja, kad trijų egzaminų vidurkis būtų bent 95 balų.

Galima pateikti ir daugelį kitų pavyzdžių, tačiau niekur nepavyko aptikti, kad stojant į universitetą pakanka surinkti 16 ar 20 proc. egzamino balų.

Analizuojant stojančiųjų balus taip pat norėtųsi atkreipti dėmesį: dažnai įvardijame, kad viena iš prioritetinių krypčių Lietuvoje yra informacinės technologijos, natūralu, kad šioje kryptyje įstojusieji turėtų būti motyvuoti ir pasirengę studijoms, tačiau analizuodami LAMA BPO duomenis matome, kad yra įstojusiųjų į IT, kurie matematikos VBE išlaikė 16 balų, o informatikos egzamino iš vis nelaikę, konkursinis balas vos perkopia 2, tuo tarpu į Tartu universitetą, nesurinkusieji konkursinio balo 8, negalėtų stoti.

Svarbu suvokti, kad universitetas teikia aukščiausiojo lygmens studijas, todėl viena iš būtinųjų prielaidų – būti pasirengus studijoms. Žinoma, kad siekiant geresnės studijų kokybės vien kartelės pakėlimas problemų neišspręs, būtina keisti finansavimo modelį bei kelti ne tik priėmimo, bet ir rezultato reikalavimus. Juk tikslas ne vien priimti studentus, bet ir paruošti sėkmingus absolventus.

Didieji ir potencialo prasme stiprieji universitetai (VU, LSMU, KTU, VGTU) išlaiko daugmaž pastovų studentų skaičių net ir drastiškai mažėjant abiturientų skaičiui. Tačiau mažieji (VDU, LEU, KU, ŠU) universitetai tampa dar mažesni ir artėja prie savaiminio išnykimo ribos. Pavyzdžiui, VDU per ketverius metus įstojusiųjų skaičius į pirmos pakopos ir vientisąsias studijas sumažėjo beveik 40 proc. Mažėjimas jau dabar atrodo drastiškas, tačiau kas nutiktų, jei būtų įvestas minimalus balas, tarkime 5? 2016 m. 50 proc. įstojusiųjų į VDU yra žemesniu nei 5 balu, tuo tarpu VU ši dalis sudaro 18 proc., LSMU – 15 proc. O jeigu bandytume sekti užsienio universitetų pavyzdžiu ir minimalus balas būtų tarkime 7? 2016 m. į VDU įstojo tik 14 proc. (158) studentų, kurių konkursinis balas siekė 7 ir tik 40 studentų įstojo į VDU su konkursiniu balu 7 ir VDU nurodė pirmuoju pasirinkimu.