„Wikipedia“ nuotr.
Po penkerių metų pertraukos Nemuno aukštupyje prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos vėl bus naikinami upiniai kraujasiurbiai mašalai. Paaiškėjo, kad nenaikinant kraujasiurbių mašalų jų populiacija išaugo penkiolika kartų. Iki 2011 m. mašalai buvo naikinami biologiniu preparatu.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medikai primena, jog upiniai mašalai – maži, museles primenantys vabzdžiai. Kanda tik patelės. Lervos vystosi tik upėse. Kiekvienoje švaresnėje upėje galima rasti upinių mašalų lervų, tačiau didžioji jų dauguma nesiurbia kraujo. Dažniausiai kanda pavasario pabaigoje didelėse upėse išsivystę upiniai mašalai.
Kiaušinėlius upiniai mašalai deda tekantį vandenį ant akmenų, augalų ar šakų. Po vienos ar dviejų savaičių iš kiaušinėlių išsivysto lervos, kurios užpakaliniu galu laikosi prisitvirtinusios prie vandens augalų. Minta smulkiomis organinėmis dalelėmis, dumbliais, bakterijomis. Subrendusios lervos virsta lėliukėmis, iš kurių per 2–6 dienas po vandeniu išsivysto suaugę mašalai, kurie į paviršių iškyla oro burbuliuke. Suaugėliai maitinasi dieną, daugiausiai kai vėjas nestiprus. Lietuvoje gyvena per 30 mašalų rūšių.
Kraujasiurbio (yra ir nekraujasiurbių rūšių) upinio mašalo seilėse yra gausu įvairių medžiagų, o taip pat ir toksinių. Įkandimo vietoje atsiranda papulė, patinimas, niežti, skauda. Atsiradę pokyčiai odoje ilgai neišnyksta. Esant daugybiniams įkandimams gali atsirasti bendri organizmo negalavimai (hiperemija, vidaus organų uždegimas, pulso, temperatūros, kvėpavimo pakitimai). Be to, upiniai mašalai gali įšliaužti į nosį, akis, ausis, įskristi į burną. Kadangi skraido aplink galvą, dažniausiai nuo įkandimų nukenčia ausys, veidas, kaklas. Alerginių reakcijų pasireiškimas priklauso nuo individualių žmogaus organizmo savybių.
Kraujasiurbiai upiniai mašalai – specifiniai apvaliųjų kirmėlių – Onchocerca genties filiarijų platintojai. Gyvulių onchocerkozė paplitusi beveik visame pasaulyje, žmonių onchocerkozė – Afrikoje ir Centrinėje Amerikoje. Eksperimentais įrodyta, kad upiniai mašalai gali būti mechaniniai tuliaremijos ir Sibiro opos sukėlėjų platintojai.
Kraujasiurbių mašalų tyrimai pradėti 1991 m., buvo nustatyta, kad didžiausią grėsmę žmonėms ir galvijams kelia Simulium maculatus rūšis¸ kurios lervų ir lėliukių aptinkama Nemune.
Reklama
Susiję straipsniai:
